Dorybė ir politika: aristoteliška Niccolò Machiavelli’o interpretacija

Straipsnyje Niccolò Machiavelli’o dorybės (virtú) ir respublikoniškos politikos sampratos analizuojamos Aristotelio dorybių etikos požiūriu. Machiavelli’o pilietinės dorybės akcentavimas bei respublikoniškos politikos idealų gynimas turi panašumų su Aristotelio politikos koncepcija. Atsispiriant nuo dviejų konkuruojančių Machiavelli’o interpretacijų (t. y. Kembridžo konteksto istorikų mokyklos ir Josepho V. Femia), straipsnyje teigiama, kad Machiavelli nutolsta nuo klasikinės aretē / virtus sampratos, tačiau išlieka konceptualus ryšys tarp Machiavelli’o respublikoniškos bendrojo gėrio sampratos ir Aristotelio praktinės filosofijos. Machiavelli’o modifikuota klasikinė virtus samprata ir respublikoniška retorika leidžia jo teorinę poziciją interpretuoti kaip protonacionalizmą. Sykiu straipsnyje teigiama, kad Machiavelli’o ciniški patarimai ir apibendrinimai gali iš dalies būti paaiškinti renesanso studia humanitatis edukacinės tradicijos, kurioje jis buvo išlavintas, ir brutalios Realpolitik neatitikimu.Paper discusses Niccolò Machiavelli’s conception of virtue (virtú) and republican politics from the point of view of Aristotelian virtue ethics. Machiavelli’s emphasis on civic virtue and the support of republican politics bear similarity to Aristotle’s conception of politics. Against two competing interpretations of Machiavelli’s legacy (the Cambridge contextual historians school and Joseph V. Femia), this paper argues that while Machiavelli moves away from the classical conception of aretē / virtus, he also, at the same time, shares with an Aristotelian practical philosophy the concept of the republican common good. Machiavelli’s modified conception of classical virtus and his republican rhetoric allows us to interpret his position as proto-nationalist. Finally, this paper argues that Machiavelli’s cynical advice and observations can be partly explained by the gap between the Renaissance education of studia humanitatis and the ruthlessness of Realpolitik