Theology as sciencia practica: hermeneutics and ethics

Vakarų kultūrai ypač būdingas esminis, pamatines jos prielaidas pakeičiantis kismas. Krikščionybė neabejotinai laikytina viena radikaliausių šios kultūros naujovių. Krikščionybės tyrinėjimų taikant įvairiausias metodologijas yra daugiau nei galima aprėpti vienu straipsniu ar net gyvenimu, tačiau parodyti, kuo ir kodėl tikėjo krikščionys anksčiau, nėra tas pats, kas pagrįsti šio tikėjimo galimybę ir praktines pasekmes šiandien. Net fundamentaliausios institucijos negali gyventi praeitimi, todėl šiame straipsnyje ir siekiama, naudojant asmenines ir įtakingų teoretikų įžvalgas, dar kartą apmąstyti teologijos prigimtį ir jos kaip scientia practica statusą, iš esmės suvedamą į hermeneutinę ir etinę užduotis. Straipsnyje teigiama, kad iki tradicinių kognityvinių bei apologetinių funkcijų, teologija, visų pirma, yra toks tikrovės aiškinimas, kuris būtinai numato dalyvavimą. Tokia supratimo ir dalyvavimo dialektika vienaip ar kitaip domino Platoną, Tomą Akvinietį, Martiną Heideggerį ir daugelį kitų, o teologiją atsiejo nuo natūraliosios nuostatos, natūraliųjų mokslų bei nenatūralių (supernatūralių) doktrinų ar ezoterinių praktikų. Hermeneutinei teologijos funkcijai skirta pirmoji straipsnio dalis, kurios probleminę ašį išreiškia maksima „dalyvaudamas suprantu, o suprantu, kad dalyvaučiau“. Supratimas teologijoje neatsiejamas nuo Bažnyčios kaip tikinčiųjų grupės savipratos, o tai numato ne tik hermeneutinę, bet ir etinę teologijos plotmę, kuri per sąžinės prizmę aptariama antroje straipsnio dalyje. Siekdami paryškinti krikščioniškosios (ne bažnytinės) etikos charakterį, trumpai aptarsime ir sekuliaraus autoriteto Heideggerio sąžinės sampratą.Big ideological shifts and innovations have always accompanied Western culture. One of the most important shifts was the formation and spread of Christianity, its interpretation of reality and ethics. It is impossible to overview all the different methodological approaches to Christianity, but it is still necessary to ask what validates the possibility of the Christian faith today and what practical outcomes can we expect in the future, for even the most fundamental institutions cannot live in the past. Therefore, this article aims to reflect upon the nature of theology and its status as Sciencia Practica rooted in two fundamental functions of theology: hermeneutical and ethical. Besides the cognitive and apologetic functions, theology first of all is an interpretation of reality that presupposes participation. Theoreticians as Plato, Thomas Aquinas, Martin Heidegger and many others were interested in the dialectics of understanding and participation. This feature of theology distinguishes it from natural approach of the natural sciences and supernatural doctrines. The first part of the article is dedicated to the hermeneutical function of theology, while Christian ethics is explored in the second. This survey uncovers the hermeneutic circle between the Church as the community of believers and the theological self-interpretation which ends up with ethical imperatives, best seen through the notion of conscience. For the deeper understanding of Christian notion of conscience I make a comparison to the perspective to the secular authority, Martin Heidegger