Ar Vytautas Didysis buvo Lietuvos kryžiaus žygių prieš turkus bei totorius pradininkas?

Kryžiaus žygių šiaurės rytų Europoje istorijos tyrinėtojai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dažnai apibūdina vien kaip to reiškinio auką. Tačiau po 1387 metų pagonys lietuviai oficialiai tapo pilnaverčiai krikščionys katalikai. Kyla klausimas, ar LDK pati netapo aktyvia kryžiaus žygių dalyve? Šio straipsnio tikslas yra peržiūrėti Vorsklos mūšio istoriją LDK bažnytinės politikos, kurios tik viena dalis - kryžiaus žygio retorika, kontekste, stengiantis suprasti, kiek Lietuvos valdovai, Vytautas ir Jogaila, elgėsi globaliai, pritaikydami bendrosios krikščionybės ideologiją bei politinius ketinimus savo valstybės tikslams siekti. Per visą valdymo laikotarpį Ldk Vytautas glaudžiai bendradarbiavo su Lenkijos karaliumi Jogaila, bandydamas savo teritorijoje suvienyti Romos bei Bizantijos Bažnyčias. Vienas įrankis tokiam tikslui įgyvendinti - pasinaudoti deklaruojamo kryžiaus žygio galimybėmis suburti tarptautinę karinę jėgą bei finansus savo politikai įgyvendinti. 1399 m. kautynės ties Vorsklos upe įvyko dėl specifinės totorių grėsmės Kijevo kunigaikštystei. Šis žygis nebuvo kryžiaus žygis, o bendrų LDK ir kaimyninių valstybių sąjungos dėl bendrų interesų rezultatas. Nors Vytautas dažnai kalbėjo ir diskutavo apie galimus kryžiaus žygius, tačiau jis nedalyvavo nei viename tokiame mūšyje nei prieš turkus, nei prieš eretikus (husitus); jam terūpėjo LDK. Vytautas, galbūt, pirmasis (toli gražu ne paskutinysis) Lietuvos valdovas, kuris ne tik daug kalbėjo apie tokius karus, bet net ir pasinaudojo Bažnyčios pinigais, nors pats juose nedalyvavo.This article uses new and well-known sources to place the Battle of Vorskla within the context of Vytautas' general ecclesiastical policy. It argues that Vytautas used talk of organising crusades throughout his reign as art of his aim to take control of the Orthodox Church in the Grand Duchy. In this policy of support for Church Union and foreign military alliance he worked constantly with his cousin King Jogaila. It is argued that the Tatar campaigns of 1397-98 arose from two contexts: the collapse of Tochtamysh's rule in the southern steppes and the agreement with Sigismund of Hungary to work closely in the fight against the enemies of Christendom (as suggested to Jogaila and by extension to Vytautas by Patriarch Antonios in January 1397). The Tatar Campaigns proved Vytautas to be a defender of Christians, moving south towards occupied Byzantium. The Battle of Vorskla was not a crusade. It was an adhoc reaction to a direct threat to Vytautas' dominion in Kiev (centre of the Rus'ian Orthodox Church) and made use of a system of alliances and mutual interests, which developed more strongly in the period 1395-1398 (with Poland, Moldavia, Podolia, Mazovia and the Teutonic Order). Throughout his reign Vytautas continued this policy of seeking Church union and playing the role of defender of Christians. On a more eirenic level, both Jogaila and Vytautas sponsored union and mission via the Society of Friars Pilgrim, an off-shoot of the Dominican Order, which was especially active in Lithuanian and Polish Rus and Asia Minor