Space and imagination

„Grynojo proto kritikoje“ pristatoma grynosios erdvės problema turėtų būti iš naujo persvarstyta polemikos apie vaizduotės statusą šviesoje. Būtent individuacijos principo analizė, kuri mums leidžia identifikuoti konkrečias ir specifines erdvės ir laiko sąsajas, tampa kriterijumi, galinčiu atskleisti tarp šių dviejų idealių ir apriorinių mūsų vidinės intuicijos sąlygų glūdinčius konstitucinius skirtumus. Fenomenologinis požiūris į vaizduotę atveria erdvės santykį specifinių patirčių atžvilgiu ir praskaidrina originalią įerdvinančios vaizduotės funkciją. Įerdvinanti vaizduotė nuolatos struktūruoja sąmonės koordinaciją ir įgyvendina erdvės organizaciją.Problem of pure space, presented in Kant’s "Critique of Pure Reason", is a controversial issue which should be reconsidered in the light of the polemics over the status of imagination. It is exactly the analysis of the principle of individuation, identifying a particular and concrete interconnection between time and space that at becomes the criterion which supposedly could reveal the original and constitutional differences between the two ideal and à priori conditions of our internal intuition. The phenomenological approach to imagination unfolds the relation of space to the sense of specific experiences and elucidates the original function of spatial imagination. It constantly structures the coordination of consciousness and accomplishes the organization of space