Implementation of the discretion of the contracting authority while terminating a public contract for a material breach.

Nuo tada, kai ES ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisė pradėjo reglamentuoti situacijas, kada tiekėjai gali patekti į nepatikimų tiekėjų sąrašą ir būti diskvalifikuoti iš viešųjų pirkimų todėl, kad su jais buvo nutraukta viešojo pirkimo sutartis dėl esminio jos pažeidimo, teisės praktikoje tapo itin aktualus klausimas, kada viešojo pirkimo sutartis gali būti nutraukta vienašališkai dėl esminio jos pažeidimo. Nors iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad šis klausimas yra elementarus ir atsakymų galima rasti Civiliniame kodekse, matyti, kad taip nėra, kadangi vien rėmimasis Civilinio kodekso normomis neužtikrina rinkos konkurencingumo, taip pat tokių situacijų vertinimo ir parenkamų perkančiųjų organizacijų teisių gynimo priemonių proporcingumo principo kontekste. Todėl šiuo straipsniu yra sutelkiamas dėmesys į du pagrindinius klausimus: pirma, kas yra perkančiųjų organizacijų diskrecija ir kokiomis sąlygomis ji gali būti naudojama. Antra, ar tokiai diskrecijai tais atvejais, kai ji naudojama siekiant nutraukti viešojo pirkimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo, keliami papildomi reikalavimai. Šioje publikacijoje pateikiami atsakymai į nurodytus klausimus.Since the time when the EU and Lithuanian public procurement law started the regulation of the situations when the economic operators can be “blacklisted,” there has been a great demand for an answer if the termination of a public contract for a material breach is as swift and clear as it is regulated in the Civil Code and the national law. However, the reply is not straightforward as it might seem to be. The sole reference to the provisions of the private law does not guarantee neither the enforcement of competition nor safeguards the principle of proportionality, both of which must be taken into consideration while deciding on whether to terminate the public contract. Therefore, this article is a scholarly research of these to legal categories: the discretion of the contracting authorities and the remedy of the termination of a public contract in case of a material breach. After the scientific synthesis of the latter categories, the author suggests the relevant answers and gives a practical approach to the issue