Mokyklos

„Mokyklos“ sąvoka Viduramžiais taikyta plačiam institucijų tinklui, kuriame vyko įvairaus laipsnio ir skirtingos specializacijos mokymas. Mokykla galėjo pavadinus vienuolyno noviciatas ir partikuliarinės studijos, parapijos ir miesto švietimo centras, katedros giedotojų sambūris, taip pat universitetas ir net mokinių bendruomenė, susibūrusi aplink mokytoją (magistrą). Šiose mokyklose (išskyrus universitetus) aiškios skiriamosios ribos tarp pradinio ir vidurinio mokslo nebuvo. Krikščioniškasis trivium (gramatika, retorika, dialektika), susiformavęs benediktinų vienuolynuose ir kunigus rengusiose katedrų mokyklose, nebuvo trivialus pagoniškąja šio žodžio prasme. Lietuvos „Žakai“ parapinėse, o ir katedrų mokyklose sunkiai išmokdavo lotyniškąjį skaitymo ir rašymo kursą (vietoj viso triviumo), gal lengviau įveikdavo giedojimo pamokas. Išmokę „Tėve mūsų“ ir tų laikų katekizmą, jie arba darydavo karjerą, siekdami viso pradinio, vidurinio, kartais ir aukštojo mokslo Krokuvoje (turtingieji - ir kitur), arba priimdavo žemesniuosius šventimus, arba tapdavo Lietuvoje reikalingais giedotojais. Tiesa, galima užčiuopti alternatyvias mokymo formas (korepeticijos, profesinis rengimas, įskaitant ir raštininkų mokymą), tačiau tai nebuvo institucinė mokykla. Vilniaus ir Varnių katedrų mokyklos neatliko vidurinės mokyklos funkcijų ne dėl to, kad nenorėjo ar negalėjo to padaryti; jos vykdė visai kitą, priderintą prie vietinių sąlygų, bet labai svarbią misiją. Vilniaus katedros mokykla dažnai vadinta „giedojimo mokykla" ir pirmiausia skirta rengti liturginio choralo giedotojus, taip pat katechetinius giedotojus bei eiliuotų tekstų atlikėjus viešumoje. Būtent jie, kaip pradiniame etape pranciškonai, aktyviai dalyvavo ne tik beraštės, bet ir „nebylios“ pagoniškos visuomenės krikščioniškajame švietime. Vidurinės mokyklos atsiradimas Lietuvoje sutapo su Reformacija ir katalikiškąja Reforma. Tačiau tai nereiškia, kad protestantai pirmi ją sukūrė; aukštesnio lygio mokymas, grindžiamas kvadriviumu (geometrija, aritmetika, astronomija, muzika), Vakarų Europos katedrų mokyklose vyko jau VIII a. Tiesa, protestantai padėjo pagrindus mokymui vietinėmis kalbomis (Lietuvoje šią pareigą jie greitai primiršo) ir pasaulietinei miesto mokyklai, tačiau Lietuvoje tai buvo neretai prievartiniu protestantizmo diegimu grįsta dvaro mokykla. Ji nebuvo visiškai atitverta nuo Bažnyčios bei konfesinių ginčų ir dažnai moksleivius paversdavo pono tikėjimo įkaitais. Jėzuitų, vėliau pijorų kolegijos pagaliau suteikė galimybę Lietuvos visuomenei perimti visą ir modernizuotą septynių laisvųjų menų programą, reprezentavo katalikiškosios Reformos ir katalikiškosios Apšvietos edukacinę pergalę, tačiau buvo praradusios Viduramžių mokyklos bruožus. Taigi Viduramžių (ikitridentinėje) Lietuvos visuomenėje galima kalbėti tik apie sistemišką elementaraus pradinio, o ne vidurinio, juolab aukštojo mokslo diegimą. Pradinį mokslą teikė schola („lotyniška mokykla“), ir Vakarų Europoje, ir Lietuvoje dažniausiai tapatinta su krikščionių (iki Reformacijos - katalikų) bendruomenės, ypač parapijos, švietimo poreikius tenkinusia institucija - parapine mokykla