Contemporary philosophical thought: what is it?

Sunku būti XX a. pabaigos mąstytoju, pasinėrusiu į esamą europinės ir pasaulinės kultūros dinamizmą, ištirpusiu subjektyviose kūrybinio mąstymo, pagrįsto „paskutinių laikų“ psichika ir jausena, srovėse ir kartu nebūti tuo, kuo esi, bet tapti nešališku savo paties laikų stebėtoju, prašalaičiu, kuris jau nustatė pagrindines laikmečio koordinates, parinko „ryškesnius“ faktus ir per juos tarsi per taškus nubrėžė dar vieną epochos „kultūrinio pakilimo ir nuosmukio“ kreivę. Sunku, bet nėra neįmanoma. Todėl siūlau imtis „nuosaikaus“ metodo: nepasiduoti visiškam istoriniam agnosticizmui ir neužsikrėsti įžūliu (istoriniu) optimizmu arba pozityvizmu,– siūlau „dievobaimingą“ metodą, vadinasi, tokį, kuris į šiuolaikinio mąstymo vertinimo galimybes žiūri atsargiai ir moko, kaip ta patarlė, „devynis kartus atmatuoti ir tik dešimtą atkirpti!“. Pradėsiu nuo bendresnių dabartinės kultūros ir visuomenės tendencijų, kad vėliau, nustatęs „dvasinę laikmečio diagnozę“, galėčiau ne tik stebėti, bet ir pamatyti nūdienai būdingus intelektualinius ypatumus. Savaime suprantama, šiame straipsnyje įmanoma tiktai panoramiška įvykių apžvalga, smulkesnius problemų nagrinėjimus teks palikti nuošaly.Intention of the article is to explore the notion of modern intellectual culture, with due emphasis on its latest postmodernist tendencies. As a result, a broad theoretical exposition of the concepts of globalization, mass culture, its materialistic and hedonistic aspects, the crisis of truth, axiological and epistemological relativism, the rise of feminism, the triumph of anthropology, semiotics and hermeneutics, the problem of human irrationality, the bankruptcy of eurocentrism and a comprehensive list of various intellectual symptoms of the modern age, is undertaken