Metamorphoses of ancient philosophy: Numenius and Plotinus

Viduriniaisiais platonikais vadinami Naujosios Akademijos skepticizmą atmetę filosofai, kurie ne tik atgaivino „dogmatinę“ ankstyvojo platonizmo (Speusipo ir Ksenokrato) tradiciją, bet ir toliau plėtojo jos metafizines puses, susijusias su „pitagoriškuoju“, o ne „sokratiškuoju“ platonizmo aspektu. 86 m. pr. Kr. romėnams užėmus Atėnus, Akademijos veikla nutrūko, tačiau Aleksandrijoje beveik tuo pačiu metu prasidėjo metafizinės ir etinės, o tiksliau – asketinės filosofijos renesansas. Derindami įvairius platonizmo, pitagorizmo ir stoicizmo elementus, tiek Eudoras Aleksandrietis, tiek Filonas Aleksandrietis nedviprasmiškai paneigė praėjusių amžių materializmą bei skepticizmą. Kaip nurodo M.L. Gatti, svarbiausias viduriniojo platonizmo bruožas yra nekūniškos plotmės iškėlimas. Visos vėlesnės filosofijos raidai lemiamą reikšmę turėjo platoniškų idėjų teorijos ir aristoteliškojo Intelekto teorijos sintezė.Article deals with the passage from Middle Platonism to Neoplatonism in the 2nd and 3nd century AD. Numenius of Apamea constitutes the culmination in a line of Pythagorean writers beginning with Thrasyllus. The philosophy of Plotinus is now labelled as "Neoplatonism", though Plotinus is a philosopher deeply and self-consciously rooted in a long and complex tradition. His writings can hardly be characterised as systematic and are packed with allusions to various philosophical positions, but Plotinus thought of himself simply as a disciple of Plato. His understanding and expression of the wisdom of Plato is filtered through his responses to Aristotle’s criticism