Tytuvėnų dvaras ir dailininkė Sofija Romerienė

Straipsnyje pasakojant Eugenijaus Romerio ir Sofijos Dembovskytės-Romerienės šeimos istoriją atkurtas gyvenimo Tytuvėnų dvare XX a. pirmojoje pusėje vaizdas, daugiausia dėmesio skiriant dailininkės Sofijos veiklai ir dvaro pastatui bei jo tvarkymui. Tytuvėnuose su vyru (o vėliau ir su vaikais) gyvenusi vilnietė dailininkė savyje gebėjo derinti žmonos-motinos-šeimininkės-kūrėjos priedermes. Kasdienio gyvenimo ir politinių kataklizmų fone ryškėja S. Romerienės bendražmogiškųjų ir pilietinių vertybių prioritetai. Savo rankomis nuo 1911 m. kurti ir po Pirmojo Pasaulinio karo negandų prikelti namai, jų tolesnis puoselėjimas, rūpinimasis šeima neleido Sofijai Romerienei atsiduoti tik kūrybai, tačiau dailininkė rasdavo tam jėgų ir laiko. Didžiausias dailininkės pomėgis buvo tapyti portretus – jai pozavo daug žymių valstybės, Bažnyčios bei mokslo žmonių, jos šeimos nariai, dvaro gyventojai. S. Romerienė mėgo tapyti peizažus, daug dirbo įvairia grafikos technika. Straipsnyje daug dėmesio skiriama ir Tytuvėnų dvaro – įprasto provincijos dvaro – išplanavimui, kambarių apstatymui ir kt. interjero detalėms, atskleidžiant S. Romerienės indėlį į šį procesąThrough the family story of Eugeniusz Romer and Sofia Dembowska-Romer, the paper reconstructs the picture of the life in Tytuvėnai Manor in the first half of the 20th c., mostly focusing on the activities of the artist Sofia Romer and the manor building and its management. Living in Tytuvėnai with her husband (and later with the children), this Vilnius-born artist succeeded in combining the duties of a wife, mother, lady of the house and artist. Everyday life and political upheavals highlighted S. Romer’s priorities of universal and public values. The home created with her hands from 1911 and resurrected after the misfortunes of the First World War, its further maintenance and care for the family did not allow Sofia Romer to fully devote herself to artistic work. However, the artist managed to find strength and time for artistic creation. The artist’s greatest pleasure was the painting of portraits: her models included many famous state, Church and science figures, members of her own family, and inhabitants of the manor. S. Romer was fond of painting landscapes and made many works with different print making techniques. The paper also devotes much attention to the layout, furnishing and interior elements of Tytuvėnai Manor, a typical provincial manor, and discloses S. Romer’s contribution to this process