Between ambitions of eternity and a fragile being

[...] Šiuolaikinės identiteto teorijos, bylojančios apie daugialypę ir nevienareikšmę kultūrinę atmintį, niekaip nepraverčia praktikoje, nes galutinius sprendimus dėl reprezentacinių erdvių paskirties priima ne kultūros teoretikai. Klausimas, kiek mūsų šalyje dar trūksta laisvės paminklų ir monumentų tautos vienybei, taip pat svarbiausių personų ir "tinkamiausių" progų paminklams atsirasti įvardijimas, yra grynai politinis aktas. Kultūrinėje žiniasklaidoje galime kiek norime ironizuoti anachronistinių kūrinių užsakovus, bet juk realistiškai stilizuoti paminklai ir toliau "džiugins akį", o keistos figūros ir toliau dygs ten, kur dar yra vietos, neatsižvelgiant į dailės kritikų ar šiuolaikinių menininkų nepasitenkinimą. Šis procesas kartais progresuoja kartu su meninio lygio regresu, tą iškalbingai liudijo kontroversiškos Kęstučio Patamsio skulptūros "Žinia" atsiradimo priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką 2011 m. pradžioje aplinkybės. Patriotines iniciatyvas reiškia ne vien konservatorių lyderiai (socialdemokratas Vytenis P. Andriukaitis kažkada pateikė įspūdingą tokio pobūdžio "poreikį" rodantį sąrašą). Monumentų reikia ir "šviežią mąstymą" neretai simbolizuojančiai Lietuvos Respublikos Prezidentei, pritarusiai siūlymui Lukiškių aikštėje statyti ne ką kitą, o paminklą partizanams. Viešųjų erdvių vienovės siekis, kuris neretai deklaruojamas kaip "savaime suprantamas", nėra tokia jau akivaizdi būtinybė, kaip mėgsta teigti miesto strategai (taip pat urbanistai, architektai, menininkai). Politinės istorinių įvykių aplinkybės retai kada gali būti paaiškinamos vienprasmiškai, o konkreti miesto erdvė ir kokia nors proga joje atsirandanti skulptūra gali turėti netapačius simbolinius krūvius. Praeities bei naujų įvykių metaforiniai "susidūrimai" gali atskleisti netikėtas kultūrines įtampas, kurias neretai kelia ir finansavimo šaltinių ar meninės vertės klausimai. Dešimtmečiais vykstančios diskusijos šiomis temomis ir iniciatyvos dėl pagrindinių Vilniaus aikščių bei paminklų jose statymo galėtų būti kur kas platesnės studijos tema, todėl šiame straipsnyje apsiribosiu tik pastarųjų metų naujienomis. [...][...] But in the end, contemporary theories on identity that purport the idea of a multifaceted and ambiguous cultural memory offer no actual benefit in practice, as the final decisions concerning the purpose of representational spaces are not made by culture theory experts. The question of whether our country still needs monuments celebrating freedom and national unity, or recognising important figures and the "most relevant" occasions is merely a political act. We can make wry comments as much as we want in the cultural media about those who commission anachronistic pieces, but realistically rendered monuments will go on delighting passersby, whereas strange sculptures will continue to be put wherever there is space, despite the discontent expressed by art critics or contemporary artists. And, indeed, this trend is growing, along with the decline of art standards, as illustrate the circumstances under which the controversial monument "Message" by Kęstutis Patamsis was erected in front of Martynas Mažvydas National Library at the beginning of 2011. Conservative leaders, however, are not the only ones to endorse patriotic initiatives (Social democrat Vytenis P. Andriukaitis has once made a list suggesting a need for that). These initiatives are usually seen as a sign of "fresh thinking"; the President of the Republic of Lithuania also believes this, as she was the one to approve a proposal to set up a monument dedicated to partisans that would be erected in Lukiškės Square. The stylistic unity of public spaces, so often claimed to be a self-evident truth, is not as obvious a necessity as city planners (or urban specialists, architects, and artists) lead us to believe. The political circumstances surrounding historical events most often defy simple explanation, while a particular public place or a monument erected to commemorate a certain event may carry different symbolic meanings. Metaphorical collisions between past and recent events may reveal the same unexpected cultural tensions that are often generated by issues concerning the source of financing or its artistic value. As these decades-long discussions on such matters as well as initiatives concerning the main squares in Vilnius and the building of monuments in them would require more in-depth research, I will stick to recent trends