Hermeneutics beyond objectivism and relativism: experiences of traumatic memory

Tekste hermeneutinė istorinės praeities supratimo teorija taikoma analizuojant trauminę istorinę atmintį. Akcentuojama hermeneutinė egzistencialumo prielaida, pateikiamas hermeneutinis žvilgsnis iš vidaus, išvedantis istorijos supratimą anapus objektyvumo. Gadamerio skirtingų istorinių horizontų liejimosi teorija analizuojama kaip balansuojanti tarp objektyvizmo ir reliatyvizmo bei kreipianti supratimą prie „aukštesnio universalumo“. Išryškinamas praeities suvokimui būdingas ateitiškumas, neleidžiantis užbaigti interpretacijos proceso. Tokia istorijos supratimo teorija taikoma konkrečios trauminės istorinės atminties analizei. Atskleidžiama, kad tokia patirtis, užuot kreipusi „aukštesnių“ tiesų link, skatina kilti aistringas tiesas ir provokuoja interpretacinius konfliktus. Parodoma besitrinanti riba tarp tokio „universalumo“ ir pragmatinėmis manipuliacijomis grindžiamų subjektyvistinių projekcijų. Svarstoma galimybė įgyvendinti hermeneutinio dialogo principą atminties politikos plotmėje, tačiau jį suprantant nebe kaip bendrų tiesų siekimą, o kaip darnią skirčių koegzistenciją.In this article the hermeneutical theory of the understanding of the historical is applied to the analysis of traumatic historical memories. There is an important hermeneutical precondition of existentiality, also a hermeneutical look from the inside, which breaks pretensions to understand history objectively. The text analyses Gadamer’s theory of the fusion of different historical horizons as a balancing between objectivism and relativism and as directed to understanding a "higher Universality". This text highlights future-ness that does not put an end to the process of interpretation. Such a theory of understanding history is useful to analyse concrete traumatic historical memories. These experiences stimulate passionate truths that provoke conflicts of interpretations instead of directing people towards "higher" truths. This article shows the friction between such "universality" and subjective projections paved by pragmatic manipulations. This article discusses the possibility of realizing the principle of a hermeneutical dialogue on the platform of a politics of memory; but this principle should not be understood as striving to common truths but to a harmonious coexistence of differences