Imaginary consciousness

Analizuojant vaizduotę laiko klausimas retokai patenka į akiratį. Fantazijos elementai dažniausiai nagrinėjami tarsi anapus laiko pakibusios sustabdyto laiko fotografijos. Taip nutinka todėl, kad net ir filosofiniuose svarstymuose linkstama vaizduotę apibendrinti su „sąmonės netikrovės“ rubrika. Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu aprašymo metodu, aptinkama laikiška vaizduotės veikimo struktūra, taip pat atskleidžiamas dar didesnis įsivaizdavimo paradoksas. Fantazija nesutampa su transcendentalinio subjetyvumo egologiniu centru, bet dažnai patiriama kaip nepavaldi galinga funkcija, kuri yra ego pranokstanti kitybė, kažkas Kita, kas elgiasi savavališkai ir sukuria reflektyvios sąmonės dominavimo iliuziją.Question of time is rarely taken into account while discussing imagination. Phantasy elements are usally analysed and treated as stagnating pictures which do not belong to the chronological flow. This happens, namely because of a frequent intention, also in the philosophical discussion to generalize phantasy defining it as "the unreal of consciousness". This artice, based on the method of phenomenological description, reveals the temporal structure of imagination in action. The latter leads to the greater paradox: the imaginary doesn’t coincide with the egological centre of transcendental subjectivity but is experienced as an uncontrolled poweful function, the Ego prevailing over Otherness whose autonomous character is hidden behind the illusion of the predominating reflective consciousness