Processional altar of the confraternity of the rosary in Žemaičių Kalvarija

Šiame straipsnyje tyrinėjamas Žemaičių Kalvarijos bazilikoje išlikęs senasis Rožinio brolijos altorėlis. Mūsų dienas pasiekė gana mažai autentiškų, neperdirbtų barokinių procesijų altorėlių, tad kiekvienas naujai aptiktas kūrinys nepaprastai vertingas. XVIII a. paskutiniu ketvirčiu datuotinas dirbinys neabejotinai išsiskiria iš kitų. Žemaičių Kalvarijos altorėlis unikalus savo atlikimo technika: medinis retabulas ir retabulo pakyla ištisai padengti kalstyta ir karpyta metaline skarda. Abipus retabulo iškalstyti atvaizdai. Iki šiol dailėtyroje laikytasi nuostatos, kad metalu dengti altorėliai Lietuvoje pasirodė XIX a. ar net XIX a. antrojoje pusėje. Ištisai skarda padengtų ir XVIII a. datuojamų analogų lig šiol Lietuvoje nebuvo žinoma. Taigi Žemaičių Kalvarijos procesijų altorėlis – įdomus auksakalio K. J. Stapelerio kūrinys, bylojantis, kad gerai žinomas meistras darė ne tik liturginius indus. Originalia technika sukurtas altorėlis neigia nuostatą, kad metalo skarda dengti procesijų altorėliai Lietuvoje plito tik nuo XIX amžiaus. Tai leidžia svarstyti, ar tokie altorėliai negalėjo būti susiję su barokiniu prabangos, blizgesio ir puošniai apipavidalintų procesijų pomėgiu? Ar metalu dengti altorėliai nėra giminiškas reiškinys XVII–XVIII a. altorinių paveikslų puošybai metalo aptaisais? Rožinio brolijos altorėlis Žemaičių Kalvarijoje – meniniu požiūriu vertingas vėlyvojo baroko kūrinys, svarbus auksakalystės amato ir procesijų meninio apipavidalinimo istorijai.The old processional altar of the Confraternity of the Rosary has been preserved in the Church of the Visitation of the Virgin Mary in Žemaičių Kalvarija. Dated to the last quarter of the eighteenth century, this piece of traditional structure is unique because of its techniques: the toreutic images made on tin and the wooden retable fully covered with toreutic and trimmed tin (thus far, no analogous pieces from the eighteenth century are known in Lithuania). In all likelihood, this altarpiece has been mentioned in the inventories and descriptions of the church from the early nineteenth and twentieth centuries. Sources show that both forms of piety propagated by the Dominican Order - the devotion to the Virgin Mary of the Rosary and to the Holy Name of Jesus - have been fostered in Žemaičių Kalvarija for centuries. Images revealing the highly developed cult of the Rosary decorate the processional altar under inquiry. These images follow traditional iconography; moreover, their composition is very close to, but not identical with the altarpieces on the same subjects displayed in the church of Žemaičių Kalvarija. The stylistics of the images as well as the decoration of the processional altar implies it being a piece of provincial craftsmanship of the late baroque period. Neither inscriptions, nor signatures are found on the piece. Original and expressive plasticity not void of features of primitivism of the processional altar suggests ascribing it to Christian Joseph Stapeler (Kristijonas Juozapas Stapeleris), a master of liturgical vessels well known throughout Samogitia at the period under question. The processional altar from Žemaičių Kalvarija demonstrates that processional items started being decorated with tin already in the eighteenth century. Such techniques of decoration are related to the baroque festive traditions as well as the custom of adorning merciful altarpieces with metal settings