Šviesulių sekėjai: ankstyvieji indų astrologijos šaltiniai ir istorinė jos raida

This article sets itself a goal to explore the early historical development of the traditional astrological sciences (jyotiṣaśāstra, jyotiṣavidyā) in India, tracing its relationship to the astrology developed in Mesopotamia and in the Hellenistic period by the Greeks, as well as discussing some of its amplifications in South Asia, and the direct intercourse between India and the Arabs. Some attention is paid to the transformation and re-interpretation of foreign astral and divinatory sciences in India. The primarily sources of the present study are the early Sanskrit texts (mainly those of Sphujidhvaja’s and Varāhamihira’s, and the study itself is grounded on the critical analysis of contemporary discussions carried on by D. Pingree, O. Neugebauer, P. V. Kane, A. M. Shastri, and others scholars in the field.Kaip sudedamoji indų kultūrinio konteksto dalis, astrologija yra itin svarbi kultūrinės ir istorinės civilizacijų raidos požiūriu, nes atskleidžia daug socialinės, religinės, kultūrinės gyvensenos aspektų. Remdamasis išlikusiais klasikiniais sanskrito šaltiniais ir įvairia šiuolaikine kritine, istoriografine medžiaga bei pasitelkęs istorinį, deskriptyvųjį ir tekstinį semantinį metodus, autorius glaustai apžvelgia istorinius indų klasikinės astrologijos (jyotiṣa śāstra, jyotiṣa vidyā) raidos vingius, nuo Vedų civilizacijai būdingo tikėjimo ateities pranašavimų iš įvairių ženklų iki pirmųjų klasikinių astrologinių traktatų. Dėl išskirtinės geografinės padėties Indija slenkant amžiams buvo įvairų tautų ir kultūrų sąveikos židinys. Straipsnyje atskleidžiama Mesopotamijos ir helenistinių astrologinių metodų įtaka ankstyviesiems indų astrologams Sphudžidhvadžai (II a.), Varahamihirai (Va.) ir Kaljanavarmanui (VII a.). Glaustai apžvelgiama ir arabų astrologinė tradicija, kuri formavosi veikiama helenistinės bei indų astrologijų. Per šią tradiciją viduramžiais kai kurie indų astrologų tekstai tapo žinomi ir Europoje. Savo ruožtu iš arabų pasaulio viduramžiais Indiją pasiekė savita arabų / persų astrologinė sistema (tājika), suderinanti įvairius graikų, sirų, sasanidų ir indų astrologinius elementus. Daroma išvada, jog ankstyvieji indų astrologijos tekstai byloja apie sudėtingus helenistinės astrologijos adaptacijos ir jos hinduizacijos procesus bei liudija astrologijos vaidmenį vykstant įdėjų perdavai ir difuzijai. Pabrėžiama, jog senųjų civilizacijų istorijos tyrinėtojams astrologija yra ne tik reikšmingas senosios kultūros paveldo sandas, bet ir itin svarbi tradicinių žinių perdavimo ir jų asimiliacijos pažinimo priemonė