KULTŪRINIS TAPATUMAS, KALBA IR MOKYKLA: LIETUVOS ATVEJIS

On the basis of the data of the two qualitative research studies (“Identity, Cultural Transmission and National Education” conducted in 2010 and “Dominant and Demotic School Culture: Analysis of Tension Fields” carried out in 2014–2015), the article makes attempts to discuss the attitude of school community members (school learners, teachers and parents) towards the Lithuanian Language. It is also analysed how this attitude depends not only on the public discourse and different ideologies of linguists but also on school cultures.Associate ProfessorVilnius University, Faculty of Philosophy,Department of EducationAddress: 9/1 Universiteto Str., VilniusE-mail address: irena.stonkuviene@fsf.vu.ltNenuostabu, kad kalbą vertinant kaip kultūrinio tapatumo pagrindą, į jos mokymą žiūrima kur kas atidžiau nei į daugelio kitų mokomųjų dalykų. Ypač šis susirūpinimas padidėja po brandos egzaminų, bemaž kasmet viešajame diskurse konstatuojant, kad „auga beraščių karta“. Straipsnyje, siekiant atsakyti, ar tokie nuogąstavimai pagrįsti, o gal dauguma jų tėra moralinės panikos, dažnai fiksuojamos kalbant apie jaunimą ir skirtingų kartų santykius, išraiška, remiamasi dviejų tyrimų – „Tapatumas, kultūrinė transmisija ir nacionalinis švietimas“ (2010) ir „Oficialioji ir demotinė mokyklos kultū ra: į tampos laukų analizė “ (2014–2015) – duomenimis. Pirmajame tyrime analizuotas bendras mokytojų, mokinių, jų tėvų ir senelių požiūris į lietuvių kalbą, tarmes, kitų kalbų mokymą(-si). Antrajame tyrime kalba traktuojama kaip vienas iš galimų įtampos laukų ir į kalbą, jos vartojimą, mokymą ir mokymąsi siekiama pažvelgti per mokyklos kultūros (tiksliau kultūrų) prizmę.Straipsnyje skiriami du požiūriai į lietuvių kalbą ir jos vartojimą. Vieną iš jų galima apibūdinti „kovos“ metafora. Besilaikantieji tokio požiūrio pasitelkia net ir moksliniuose straipsniuose aptinkamą emocingą diskursą apie mirštančią kalbą ir lietuvišką kultūrą, kaip didžiausias grėsmes įvardydami anglų kalbos ir informacinių technologijų invaziją, kuriai jaunoji karta esą ypač neatspari. Besilaikantieji antrojo požiūrio pažymi, kad situacijos neverta dramatizuoti: visais laikais jaunimas laužė taisykles ir tai reikėtų vertinti ne tiek kaip grėsmę, kiek kaip žaidimą. Įdomu, kad kokio požiūrio besilaikančiųjų yra daugiau priklauso ne tik nuo amžiaus (vyresnioji karta į kalbą ir jos vartojimą dažniausiai žiūri griežčiau), bet ir nuo bendros mokyklos kultūrinės situacijos. Jei ši yra įtempta, pasitelkiamos griežtesnės taisyklės ir instrukcijos. Jų laikymasis ir tam tikras maištas prieš jas turi įtakos ne tik mokyklos bendruomenės narių santykiams, bet ir požiūriui į daugelį mokyklos kultūros aspektų (pvz., ritualus, tradicijas, laiko ir erdvės kūrimą), taip pat į kalbą