Būties problema ikisokratikų filosofijoje

The ancient philosophy presented by itself the way of self-realisation of the characteristic ancient man – the sage observer. This explains why the first ancient philosophers have interpreted their thinking as the way of practical (material) activity. The former circumstances predetermined the universal ontological orientation of the ancient philosophy, the latter – its original cosmological solution of the problem of existence. To the extent in which the antique philosophers became aware of the specific character of their activity, i.e., thinking, the twofoldness of their thinking began to manifest itself. This circumstance generated in the early ancient philosophy the inner contradiction, which on its turn put an end to the cosmological research.Straipsnyje analizuojama tikrovės apmąstymo prielaidos ir ypatybės antikos filosofijoje – pirmųjų filosofų ikisokratikų pažiūrose. Teigiama, kad tikrovės mąstymas arba teorinis jos pažinimas pasidarė išreikšto antikos žmogaus – išminčiaus-stebėtojo egzistenciniu interesu. Žiūrėdamas į tikrovę kaip grožį, šis išminčius pirmiausia mėgino nustatyti jos kaip grožio apibrėžtumus. Kosmo pirmojo prado problema antikos filosofus domino kaip kosmo estetinę pajautą organizuojantis principas. Jis turėjo patenkinti antikos žmogaus praktinį interesą ir būti praktinio tikrumo požymių išraiška. Kūniškumas kaip praktinio tikrumo įvaizdis sukonkretino archės paieškų kryptį: kosmo pirmasis pradas turėjo būti kūniškos prigimties. Estetinė nuostata lėmė ir patį mąstymo pobūdį, todėl pirmieji antikos filosofų veikalai buvo poemos, o jų mąstymas išliko vaizdinis. Nusivylęs regimojo kosmo tikrumu (nes šis neturėjo loginio principo pastovumo), išminčius-stebėtojas išmąstė esant tik būtį, už kurią nebuvo nieko tikresnio