Kantas (sisteminis išdėstymas)

Publikuojamame N. Hartmanno straipsnio vertime glaustai išdėstyti I. Kanto filosofijos esminiai požymiai, kurie susiję su pažinimo raidos aiškinimu filosofijoje. Vaidingumo dėlei pateikta keletas schemų: transcendentalinės sąmonės, transcendentalinio idealizmo, kategorijų, sprendinių lentelės, reiškinių ir daiktų savaime sąveikos ir žmogaus padėties pasaulyje. Transcendentalinė estetika grindžiama tuo, kad erdvė ir laikas yra laikomi aprioriniais mūsų pojūčių principais. Spręsdamas kategorijų objektyvaus galiojimo problemą I. Kantas remiasi žmogiškąja subjekto sfera, kurią jis vadina empirine sąmone arba empiriniu subjektu. Kiekviename pažinimo akte vyksta trejopa sintezė: įvairių jutiminių įspūdžių sintezė stebinyje, reprodukcijos sintezė vaizduotėje, atpažinimo sintezė sąvokoje. Aptariamos substancijos ir priežastingumo kategorijos, analizuojamos grynojo proto antinomijos, I. Kanto ontologinio Dievo buvimo įrodymo kritika, tikslingumo samprata, žmogaus, kaip dorovinės esybės, pozicija pasaulyje. Pateikiamas dvejopas sprendimo galios apibrėžimas: ji yra apibrėžiančioji ir reflektuojančioji