Žmoniškumo prigimties aiškinimas Vydūno veikaluose

Straipsnyje pateikiami Vydūno gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai bei analizuojama jo žmoniškumo samprata. Žmoniškumo esmė geriausiai atsiskleidžia dorovėje, jis neatsiejamas nuo pasaulio struktūros bei jo evoliucijos. Visata yra dvasinio absoliuto, arba metafiziškai suprantamos visuotinės sąmonės, reiškimosi sfera. Vydūnas skiria keturias pasaulio pakopas: negyvąją materiją, gyvybės jėgą, gyvūnų pasaulį ir protą. Žmoniškumas skleidžiasi dvasiniame pasaulyje, kuriam būdinga savęs suvokimas, savimonė, kuri integruoja visą žmogaus gyvenimą ir veiklą, yra jo asmenybės šerdis. Žmogui ir žmonijai iš prigimties yra būdingas tiesioginis, intuityvus savo dvasinės kilmės pajautimas. Pagrindinis žmogaus tobulėjimo principas yra įveikti karmą – savo ankstesniais poelgiais jau susikurtą priklausomybės nuo grynai žemiškų dalykų naštą. Daroma išvada, kad vertingais Vydūno filosofijos momentais reikia laikyti dėmesį subjektyviam individo pasauliui, jo santykiškai savarankiško vaidmens, pastangų ugdyti vidinę kultūrą iškėlimą, samprotavimus apie orientacijos materialinių ir dvasinių vertybių atžvilgiu svarbą, apie žmoniškumui pragaištingą daiktų kultą, materialinės naudos suabsoliutinimo kritiką