Šiuolaikinės socialinės ir kultūrinės antropologijos bruožai (I)

The characteristic feature of the social and cultural anthropology in the first half of the 20th century is that, instead of reconstructing the history of society, it investigates the extant illiterate or preindustrial societies, the institutional aspects of their culture. The paper discusses the following questions: the place and role of the social and cultural anthropology in the system of social sciences; the common and different views of these sciences on the object of investigation; the development of these sciences from evolutionism to functionalism in Britain and to neo-evolutionism in the USA. In this connection the theoretical views of the English functionalists' and representatives of the US cultural anthropology are presented in brief. Methods of investigation suggested by the representatives of these trends are scientifically valid when applied to separate societies. But inherent in them empiricism and particularism, resulting from the positivist methodology, did not allow to determine general regularities in the development of the preclass society at large.Straipsnyje supažindinama su esminiais anglų socialinės ir amerikiečių kultūrinės antropologijos bruožais, srovėmis ir tendencijomis. Šiuolaikinė anglų socialinė ir amerikiečių kultūrinė antropologija savo tyrimo objektu laiko primityvias, rašto neturinčias arba ikiindustrines visuomenes ir teigia, kad būtina betarpiškai stebėti egzistuojančias visuomenes, kadangi joks socialinis institutas negalįs būti adekvačiai suprastas, empiriškai jo neištyrus. Apžvelgiamas socialinės ir kultūrinės antropologijos tarpusavio santykis bei jų santykis su kitais visuomenės mokslais. Anglų antopologai kaip atskiras industrinę visuomenę tiriančias disciplinas išskiria etnografiją, etnologiją ir socialinę antropologiją. Jie aiškiai skiria „visuomenės“ ir „kultūros“ sąvokas. JAV antropologai socialinę struktūrą supranta tik kaip vieną kultūros aspektą. Skiriamos ir aptariamos antropologijos kryptys – difuzionizmas, funkcionalizmas, istorinė mokykla ir kultūrinis reliatyvizmas. Pastarasis yra vertybių teorija, atmetanti evoliucinį požiūrį į kultūrą, kaip etnocentrizmo (europocentrizmo) apraišką ir teigianti, kad kiekviena kultūra turi savo moralinius standartus ir vienos standartai netaikytini kitai