L. Pirandelo dramų filosofinės ir estetinės problemos

Luigi Pirandello, Italian playwright, novelist and short-story writer, touched upon important philosophical and psychological problems, which had been also reflected in the relativist, agnostical, Freudian and existentialist theories. He developed an original conception of personality, emphasizing the role of the sphere of consciousness and sub­consciousnes. In his early dramas (Right You Are, 1918; Life, Which I Give You, 1924) L. Pirandello maintained the relativist theory of the impossibility to know objective truth, i.e., the predominance of man’s subjective images of life. Thus the main conflict of L. Pirandello’s dramas arose – the conflict between illusion and reality. This conflict is especially pronounced in Enrico IV, one of his best dramas. In Six Personages in Search of the Author and Tonight We Improvise the author solved the problem of the relationship between art and life, affirming the autonomy of artistic reality.Italų dramaturgas, novelistas ir romanistas L. Pirandello paliečia svarbias filosofines ir psichologines problemas, kurios buvo svarstomos reliatyvistų, agnostikų ir egzistencialistų teorijose. Jis polemizavo su natūralistais ir pozityvistais suformuluodamas savitą asmenybės koncepciją, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas sąmonės ir pasąmonės gyvenimui. Savo ankstyvosiose dramose („Taip yra“ 1918, „Gyvenimas, kurį aš tau duodu“, 1924) L. Pirandello plėtojo reliatyvistinę teoriją apie objektyviosios tiesos nepažinumą, apie subjektyvius gyvenimo vaizdinius. Tokiu būdu iškyla L. Pirandello dramaturgijos svarbiausias konfliktas tarp realybės ir iliuzijos, kuris ryškiausiai išreiškiamas dramoje „Henrikas IV“ (1922). Dramose „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921) ir „Šiandieną mes improvizuojame“ (1929) autorius sprendžia gyvenimo ir meno santykio problemą, iškelia meninės tikrovės autonomijos idėją