Emily Dickinson poezija vertimai į ukrainiečių ir rusų kalbas: sinestetinė slinktis

[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] This paper focuses on synaesthetic shift occurring in translation of Emily Dickinson’s poetry into Ukrainian and Russian. The research is in line with Redka’s (2009) view of verbal and poetic synaesthesia, a trope which is structurally represented as a word combination, a sentence or even a poem, and manifests itself in the text as the author’s perception of objective reality via visual, colour, tactile, olfactory, auditory and gustatory sensation. We aim to describe two types of poetic synaesthesia: metaphoric, which is realized in the text as an image and is represented in cognition as conceptual metaphor or metonymy; and non-metaphoric, which is triggered by a combination of verbal images and phonetic instrumentation and versification. We thus hypothesise that synaesthetic shift between source and target images leads to the change of the original image and results from changes in versification and phonetic instrumentation patterns in poetry, verbal images and conceptual cross-domain mapping.[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Straipsnis skirtas sinestetinės slinkties, kuri įvyksta verčiant Emily Dickinson poeziją iš anglų kalbos į ukrainiečių ir rusų kalbas, analizei. Autorės remiasi I.A.Redkos (2009) poetinės sinestezijos samprata: sinestezija – tai tropas, pagrįstas daiktų ir (arba) reiškinių gretinimu. Struktūriškai jis pateikiamas kaip žodžių junginys, sakinys ar net visas eilėraštis, o išreiškia autoriaus, šiuo atveju – amerikiečių poetės Emily Dickinson – objektyvios realybės suvokimą per regėjimo, spalvos, lytėjimo, uoslės, klausos ir skonio ju-timus. Autorės skiria du poetinės sinestezijos tipus: metaforinį, kuris tekste realizuojamas kaip tam tikras įvaizdis ir grindžiamas konceptualiąja metafora ar metonimija, ir nemetaforinį, kurį sukelia verbalinių bei fonetinių sąskambių visuma ir tam tikra metrinė eilėraščio struktūra. Autorės daro išvadą, kad autentiš-kas įvaizdis gali kisti dėl verčiant neišvengiamai vykstančios sinestetinės slinkties. Ji vyksta dėl pakitusios eilėraščio metrinės struktūros, dėl naujų fonetinių sąskambių, verbalinių įvaizdžių ir vertėjo pasirinktų kitokių konceptualiųjų metaforų