Literatūra karo ir politikos pagairėje

Straipsnyje aptariami Vilniuje plėtotos lenkiškosios literatūros bruožai. Straipsnio pradžioje dėmesys atkreipiamas į bendruosius kontekstinius dalykus, susijusius su Vilnijos istorine politine būkle 1939–1945 m. Tautinės mažumos tarpukario laikotarpiu tapo parankia politinių žaidimų „korta“ ir intrigų įrankiu. Karą, jo socialinius kontekstus vaizduojantys kūriniai – išskirtinis reiškinys visoje lenkų literatūroje. Literatūrinės karo vaizdavimo ištakos ir kristalizavosi visų pirma hitlerininkų ir sovietinės armijos okupuotoje prieškario Lenkijos teritorijoje. Lenkų inteligentija, kūrėjai labai aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, siekė išsaugoti, puoselėti ir įvairiomis formomis skleisti nacionalinę kultūrą. Kaip rodo karo metų literatūriniai liudijimai, anuometinė tautinių santykių būklė neatitiko tradicinių stereotipų, kuriuos daugeliu atvejų kristalizavo ir įtvirtino romantikai. Nesutarimai ir priešpriešos daugiausia buvo nulemti ginčų dėl Vilniaus statuso, dėl lietuvių laikysenos II–ojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu. Pažymėtina, kad tokias pažiūras dažnai siekta projektuoti į praeitį, imta reviduoti „brolių lietuvių“ sampratą, atsakomybę už lietuvių–lenkų konfliktus suverčiant vien lietuviams. Kaip to meto nuostatų atspindys minėtinas Konrado Górskio veikalas „Divide et impera“. Straipsnyje plačiau aptariami Sergiuszo Piaseckio kūriniai, persmelkti politinių diskusijų atmosferos, gausūs autobiografinių ir dokumentinių detalių, kuriose iškyla daugiaspalvis Vilnijos paveikslas, paprastų žmonių buities kasdienybė, socialinio paribio atstovų likimo vingiai