Limits between fiction and reality: a phenomenological perspective

Straipsnyje nagrinėjama riba tarp tikrovės ir meninės išmonės, siekiama nustatyti pastarosios vietą mūsų gyvenamojoje visumoje. Vadovaujamasi fenomenologine perspektyva, kuri papildoma Aristotelio judrios realybės samprata ir Bachtino estetine žiūra. Tai vadinama kultūros fenomenologijos modeliu: pramanas čia traktuojamas kaip fenomenas, kuris įtraukiamas į gyvenamąją visumą, o ši savo ruožtu praplečiama. Gyvenamosios aplinkos judrumą laiduoja nuolatinis ribų tarp pramano ir tikrovės perkėlimas. Tikrovė suprantama kaip egzistencinė tikslų ir prasmių visuma, kur savo vietą randa pramanytas herojus, kreipiantis mūsų gyvenimą. Teigiama, kad mes patys tampame savo autorinio kūrinio – gyvenimo – herojais. Tarp mūsų kaip autoriaus ir kaip herojaus skleidžiasi įtampa kaip nuolatinis ribų perkėlimas. Gyvenimas taptų nejudrus, t. y. nekūrybingas, išsitrynus šiai ribai ir susiliejus autoriui bei herojui. Straipsnyje iš kultūros fenomenologijos perspektyvos kalbama ir apie ribas tarp estetinio, etinio ir religinio gyvenamojo pasaulio plotmių. Nagrinėjamos išsiplėtusios kūno ribos šiuolaikiniame techninių protezų pasaulyje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kūno išplėtimas gali reikšti iškūnijimą, o ne įkūnijimą. Įkūnijimas, kaip ir įtikrovinimas, įdaiktinimas, įribinimas, siejamas su įtraukimu į mūsų egzistencinę siekių ir prasmių visumą. Kultūros fenomenologijos kontekste nagrinėjama ir riba tarp gyvenimo bei mirties. Teigiama, kad gyvenimas juo talpesnis, kuo arčiau esame mirties ribos, nes mūsų laikas nukreiptas ir atgal – ne vien pirmyn. Taip laiko ir erdvės ribos gyvenamajame pasaulyje taip pat priklauso nuo mūsų egzistencinių siekių. Autorius teigia, kad gyvenimui judrumą garantuoja ribų tarp mąstymo ir gyvenimo puoselėjimas ir nuolatinis plėtimas.Limit between reality and artistic fiction is analyzed and attempt is made to determine the place of fiction in our living whole. The author follows the phenomenological perspective supplemented by Aristotle’s conception of mobile reality and Bachtin’s aesthetical contemplation. It is called the model of phenomenology of culture. The fiction is treated here as a phenomenon that is included into the living whole which is in this way extended. The permanent displacement of the limits between fiction and reality guarantees the mobility of the living environment. The reality is treated as an existential whole of the aims and senses. The fictional hero that directs our life takes part in this whole. The author of the article supposes that we have become the heroes of our creation of life. The tension as a permanent transferring of the limits unfolds between us as the author and as the hero. The life would become stagnant, i. e. not creative, without this limit between the author and the hero. It is spoken as well about the limits between aesthetical, ethical, and religion planes of the living world. The author analyses the extended limits of the body in the contemporary world of technical prostheses. The extending of body may mean the going from body instead of embodiment. The embodiment as realization or limitation is connected with including aims and senses to our existential whole. The limit between life and death is investigated as well in the context of phenomenology of culture. The author maintains that the life is the more spacious the more we are close to death, because our time is directed also backwards, not only forwards. So the limits of time and space depend as well on our existential aims. Both the nurturance and permanent extension of limits between thinking and life guarantees the mobility of life