Straipsnis grindžiamas istorikams bei archeologams gretutinių mokslo šakų: socialinės organizacijos, simbolinio interakcionizmo, socialinio konstravimo, hermeneutikos, socialinės antropologijos ir kitomis šiuolaikinėmis teorijomis. Pagrindinis autoriaus dėmesys fokusuojamas į šiandien visuomenės pamirštą ir Lietuvos valstybės beveik „neeksploatuojamą“ senųjų lietuvių palikimą – piliakalnius. Keliama ir argumentuojama idėja, kad ženkli jų dalis galėjo tarnauti kaip baltiškosios šventyklos po atviru dangumi. Pateikiama hipotezė, kad VIII-XII a. suintensyvėjęs piliakalnių, šventikalnių, alkakalnių pylimas ir jų funkcionavimas sietinas su baltų religine reforma, kuri galėjo būti įgyvendinama kaip pasipriešinimas iš pietų ir iš rytų slenkančiai ...