The page of the history of Lithuania that has not been closed yet

Straipsnis grindžiamas istorikams bei archeologams gretutinių mokslo šakų: socialinės organizacijos, simbolinio interakcionizmo, socialinio konstravimo, hermeneutikos, socialinės antropologijos ir kitomis šiuolaikinėmis teorijomis. Pagrindinis autoriaus dėmesys fokusuojamas į šiandien visuomenės pamirštą ir Lietuvos valstybės beveik „neeksploatuojamą“ senųjų lietuvių palikimą – piliakalnius. Keliama ir argumentuojama idėja, kad ženkli jų dalis galėjo tarnauti kaip baltiškosios šventyklos po atviru dangumi. Pateikiama hipotezė, kad VIII-XII a. suintensyvėjęs piliakalnių, šventikalnių, alkakalnių pylimas ir jų funkcionavimas sietinas su baltų religine reforma, kuri galėjo būti įgyvendinama kaip pasipriešinimas iš pietų ir iš rytų slenkančiai krikščionybei. Straipsnyje iškeliama prielaida, kad piliakalnių statyba, o taip pat ženklios jų dalies naudojimas ritualinėms apeigoms, ne tik sustiprino lietuvių protėvių gamtatikystę (suvėlino krikščionybės priėmimą), bet ir įgalino suburti savita pasaulėžiūra integruotas teritorines bendruomenes. Tuo buvo suformuotos prielaidos užgimti ne tik savigynos, bet ir ekspansyvumo prasme konsoliduotai tautai, pagaliau sukūrusiai ir savo valstybę (kuri netruko peraugti į daugiatautę imperiją). Tvirtinama, jog piliakalnių (ir jų daugiafunkcionalumo) atminties reanimacija ir jos praktinis panaudojimas sustiprintų ne tik nūdien krinkančią (ypač jaunosios kartos tarpe) lietuvybę. Nemažiau svarbu šiuos paminklus įteisinti kaip neįkainojamą senosios Europos kultūros sudėtinę dalį, - (tuo jie pasitarnautų dar ir kaip turizmo gravitacinės traukos tinklas).The article is based on the theories, related to history and archaeology, such as social organisation,symbolic interactionizm, social construction, hermeneutics, social anthropology, and other modern theories. The focus of the author‘s attention is on the mounds, the heritage of ancient Lithuanians, which today is forgotten both by the Lithuanian society and Lithuanian state. The author raises and promotes the idea that many of them could have served as the Baltic shrines under the open sky. He also hypothesises that the building and functioning of the mounds, which was so intense during the 8th-12th centuries, is to be correlated with the Baltic religious reform which could have been implemented as opposition against the spread of Christianity from the South and West. The author also presumes that the building of the mounds and using them for ritual ceremonies not only fortified the nature-faith of the Lithuanian ancestors, thus retarding the advance of? Christianization, but also promoted the formation of integrated territorial communities. This formed the prerequisites for the rise of a consolidated nation (in a sense of self-defenceand expansionism). The author states that the reanimation of the Lithuanity (especially of the younger mounds could fortify the mouldering of generation). It is also important to validate this heritage as a priceless constituent of the old European culture; it could also serve as an attraction for tourists