Time-whole-openness relation in cinema and the philosophy of modern cinema

Straipsnyje svarstomas laiko išsišakojimo į tris modusus (praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis) klausimas, kuris aktualus klasikinėje filosofijoje (Augustinas, Leibnicas, Bergsonas), fenomenologijoje (Husserlis, Merleau-Ponty), literatūroje (Borgesas, Proustas), struktūruojamas kino mene ir modernaus kino filosofijoje. Straipsnyje tiriamos kelios šio laiko išsišakojimo įvaizdinimo ir jo filosofinio reflektavimo trajektorijos: Tarkovskio įvaizdintas laikas, apokaliptinis laikas bei jo virsmas į laiko kristalus (les cristaux des temps) Deleuze’o modernaus kino filosofijoje.Main question of this paper – how the forking of the time into three streems - the presence of the past, the presence of presence and the presence of the future which is possible to be reflected in the clasiccal philosophy (Augustine, Leibnic, Bergson), in phenomenology (Husserl, MerleauPonty), in literature (Borges, Proust), is structuring itself in the cinema and in the philosophy of modern cinema. The article investigates some trajectories of this bifurcation: Tarkovsky‘s imprinted time, apocalyptic time and its turn into the crystals of time in the philosophy of cinema of Gilles Deleuze