Oiconyms with *kaim in East Prussia

Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, kurie yra susiję su produktyvia pr. topoleksema *kaim-, kilusia iš pr. apeliatyvo caymis ,,kaimas“.Visą prūsų vardyną ir oikonimus su *kaim- užrašė vokiečių metraštininkai iš gyvosios kalbos. Užrašydami nuo 1255 m. oikonimą Caym, formaliai sutampantį su pr. apeliatyvu caymis, jie atliko ir prūsų apeliatyvinės leksikos fiksavimo darbą. J. Gerulis, prūsų vardyno mokslinio tyrimo pradininkas, yra nurodęs, kad užrašytieji prūsiški vietų vardai tirti gali būti imami tik iki 1525 metų, kada, pasak jo, stabilizavosi vokiškos prūsiškų vietovardžių tarimo lytys. Straipsnyje motyvuotai atsisakyta šio J. Gerulio teiginio.Čia išnagrinėti visi iki šių dienų sukaupti oikonimai su *kaim- (dalis jų – autorės) iš Sembos, Nadruvos, šiaurinių Notangos, Bartos ir Varmės sričių. Taip pat aptarti pietinės Rytų Prūsijos dalies oikonimai su *kaim-, kurių neaptarė lenkų onomastė R. Pšybytek (R. Przybytek), išnagrinėjusi pietinės Rytų Prūsijos dalies prūsiškus resp. baltiškus oikonimus. Beje, imami R. Pšybytek pateikti XVI–XVIII a. oikonimai su *kaim- – jie buvo nepriimtini J. Geruliui. Aptartas kiekvienas oikonimas (kai kuriais atvejais imama autentiška lytis) parodant sandarą ir orientuojantis į pirmo sando kilmę. Parodyta, kad tas pirmas sandas yra asmenvardinės kilmės, retesniais atvejais apeliatyvinės kilmės. Žinoma, nurodyti ir tie atvejai, kai pirmo sando kilmė yra tik spėtina arba neaiški. Visa analizė įrodo, kad oikonimai su *kaim- Rytų Prūsijoje dažnesni už oikonimus su šia topoleksema Lietuvoje. Rytų Prūsijoje jie laikytini vakarinių baltų substrato arba adstrato liekanomis, o pats apeliatyvas yra vakarinių baltų dalykas. Pastarasis faktas turėtų būti svarbus baltų istorijos tyrėjams.The article investigates old East Prussian oiconyms which are closely related to the productive topolexeme *kaim-, derived from the appellative caymis, i. e. village.German chroniclers made an inventory of the total of Prus-sian proper names and oiconyms with *kaim on the basis of the living language. Recording from the year 1255 the oiconym Caym, which formally coincided with the appel-lative caymis, they defined the boundaries of the Prussian appellative lexis. The initiator and researcher of the index of the Prussian proper names J. Gerulis claimed that only those Prussian place names which had been recorded before 1525 could be investigated; this was the period when the German pronunciation of the Prussian place names became stable. The author of the article rejects this approach.In the article the author analyzed all oicinyms collected from the districts of Sambia, Nadrovia as well as northern districts of Notangia, Barta and Varmia. The author also researched and discussed oiconyms with *kaim- from the southern part of East Prussia which were overlooked by the Polish specialist in onomastics R. Przybytek who investigated Baltic oiconyms, i. e. those from the southern part of East Prussia. However, the 16th–18th century oiconyms with *kaim-, presented by the scholar, were not acceptable to G. Gerullis. The author of the article discusses each oiconym and gives special attention to its structure and the origin of the first component. The investigation shows that the first compo-nent in most cases is derived from personal proper names, sometimes from appellatives. The author also presents examples of obscure origin. The research proves that the frequency of oiconyms with *kaim- is higher in East Prussia than oiconyms with this topolexeme in Lithuania. In East Prussia they are considered to be the relicts of western Baltic substratum and adstratum, and appellative is the phenomenon of western Balts. This fact might be signifi-cant for the researchers of the Baltic history