Nietzsche and the outline of a relativist philosophy of art

Straipsnyje siekiama atskleisti įtakingo vokiečių mąstytojo Friedricho Nietzsche’ės filosofinių problemų sprendimo originalumą veikaluose. Remdamasis Schopenhauerio iracionalios valios metafizika, Nietzsche kuria naują neklasikinę reliatyvistinę meno filosofiją, tiesiogiai susijusią su žmogaus būtimi ir suteikia jai tvirtą teorinį pagrindą. Jo „gyvenimo filosofija“ tai – bandymas paneigti pamatinius anksčiau vyravusios klasikinės metafizinės filosofijos principus, kuriuos jis aiškino kaip platoniškos dualistinės metafizikos sklaidą Vakaruose. Iš čia seka radikali racionalaus mąstymo kritika ir galinga filosofinės problematikos ontologizavimo ir estetinimo tendencija, kuri skleidžiasi neklasikinės meno filosofijos šalininkų veikaluose. Gvildendamas individualios žmogiškosios būties problemas, Nietzsche, kaip ir kiti neklasikinės meno filosofijos šalininkai, rėmėsi ne substancine būties samprata (asmenybė nėra kažkas duota, o nuolat atsirandančių galimybių visuma) ir kartu subjektyvino ontologinę problematiką. Taigi subjektyvistinių tendencijų stiprėjimas pohegelinėje meno filosofijoje pasiekė kulminacinį vystymosi tašką.Paper attempts to reveal the originality of Friedrich Nietzsche’s solution to philosophical problems. Using Schopenhauer’s metaphysics of irrational will power, Nietzsche formulates a new non–classical relativist philosophy of art. Nietzsche gives it a solid empirical basis by associating it with human existence. Nietzsche’s "philosophy of life" is an attempt to change the very essence of predominating regulations in classical metaphysical Western philosophy. Also it avoids the abstract observative nature of rational philosophy and its irreverent attitude towards the problems of human existence. From here follows a fierce criticism of rational thinking and a huge tendency of ontologisation and aesthetisation of philosophical themes which emphasizes the means of artistic expression. When treating the problems of individual human existence, the followers of non-classical philosophy of art relied on an understanding of being as non-substantial (personality is not something given but a totality of constantly emerging potentialities) and at the same time subjectivized their ontological problems. Thus, the strengthening of subjectivist tendencies in post-Hegelian philosophy of art reached the culmination of its development