Oldest Baltic text and its anthroponyms.

2013 m. Acta Linguistica Lithuanica puslapiuose buvo pasiūlyta (Lemeškin 2013: 11–29) nauja Bazelio pėdsako (Dini 2004; 2014: 553–558) lingvistinė ir žanrinė interpretacija pagrįsta analogija su dainuojamaisiais, rečitatyviniais kūrinėliais, artimai giminingais Kalėdų giesmėms. Naują skaitymą rėmė ir skatino rankraščio metaduomenys resp. nuorašo datavimas, kurį rašovas kolofone nusprendė specialiai pabrėžti: žodžių junginį in vigilia epiphanie perkėlė į priekį, o iš pradžių parašytą atkarpą per manus illius qui scripsit eas pateikė vėliau. Didžioji dalis mikrotekstą sudarančių lyčių, atsižvelgus į jų formaliuosius požymius bei įžvelgiamas žanrines teksto savybes, rado logišką ir įtikinamą paaiškinimą, tačiau žodžių junginio thoneaw labonache interpretacija autorius nebuvo visiškai patenkintas. Lytis thoneaw buvo perskaityta kaip voc. sg. asmenvardžio ‘[An]tonijau’ trumpinis (Lemeškin 2013: 19–20). Dėl žodžio labonache buvo pateikta daugiau potencialiai įmanomų, bet dirbtinių resp. rimtų grafinių pataisų reikalaujančių hipotezių. Šiame straipsnyje, laikydamiesi anksčiau pasiūlytos teksto interpretacijos, prie šių žodžių analizės grįšime.The identification of Italian onyms in the composition of the oldest Baltic text is determined by the following arguments: a. The insertion of the digraph cannot be explained as a transcription error, because the trace does not have the features of a transcribed text. In the eyes and ears of the scribe it must have had a certain phonetic meaning. b. The colophon of Basel of 1369 is not geographically linked with a specific location, i.e. the potential geography of the origin the Trace of Basel is broad; when the trace was being inscribed, some foreign local language could have been taken into account. c. The identification of an anthroponym is determined by the position, which naturally supports the use of anthroponyms: it comes after the etiquette-based interjection *kaileis rīkīs “good day” and before the address expressed in the vocative form thewelyʃe as if addressing one’s father. d. The word form problematic from the perspective of Baltic languages, labonache, comes next to the mysterious word thoneaw. If one confusing form (from the perspective of the Prussian language), which was compared (by Christian Stang already) to the first name Antony, comes next to another confusing word form, we must first check whether it is not an onym of foreign origin, because the use of two or more onyms next to one another (name + surname/nickname; name + patronymic; name + katoikonym) is a regular and very frequent phenomenon. It explains why two confusing forms (in terms of the Prussian language) stand together in this particular place, i.e. between the interjection and the address expressed in the vocative form: Kayle rekyʃe thoneaw labonache thewelyʃe Eg koyte poyte nykoyte pēnega doyte. e. The non-invasive reading of mysterious forms – from the perspective of Italian onyms – well correlates with the historical context of the origin of the Trace of Basel discussed before: the manor of Butautas in Prague (1365–1380) and the long-term existence of this manor in Tuscany (1368–1369). f. The inscription of the above onyms finds exact equivalents in the database Corpus OVI dell’Italiano antico. g. The aspect of genre also invites us to see personal names. Personal names were a commonplace phenomenon in Christmas carols. A wide variety of them can be found: Arlauskas, Arlauskienė, Barisa, Bielinis, Čelna, Ignotas, Janulevičienė, Kasparavičius, Kašėta, Saikauskas, Kabaras, Valatka, Valatkienė, Velička, Adelė, Gabriukas, Juozas, Petrutis (KL 357, 345 A); Baltramiejus, Grinkevičienė, Tamošius, Žukauskas, Žukauskienė (KL 357, 345 B)