Davidas Hume’as apie dvi skirtingas filosofijos rūšis : epistemologijos ir psichologijos metodų sankirtoje

Straipsnyje išsamiai ir kritiškai išskleidžiami pirmieji trys Davido Hume’o „Žmogaus proto tyrinėjimo“, pataisyta forma sudarančio beveik visą pirmąją „Traktato apie žmogaus prigimtį“ knygą, skyriai. Įdėmiai susipažinus su pagrindinėmis Hume’o epistemologijos sąvokomis „suvokimas“, „įspūdis“ ir „idėja“, daroma išvada, kad hjūmiškoji žmogaus proto teorija tiksliausiai bus suprasta kaip tam tikras metodologinis dualizmas: viena vertus, Hume’as elgiasi kaip filosofas, teiginius apie žmogaus proto prigimtį grįsdamas a priori argumentais; kita vertus – kaip gamtotyrininkas, rinkdamas, tirdamas ir apibendrindamas empirinius duomenis indukciniu būdu. Vadinasi, Hume’as – ir epistemologas teoretikas, ir psichologas empirikas, pusiau slapčiom linkęs pirmojo užduotis perduoti antrajam.Article ventures a detailed and critical exposition of the first three sections of David Hume’s "Enquiry Concerning Human Understanding", which represents, in a revised fashion, most of Book I of his "Treatise of Human Nature". Through a careful examination of such core concepts of Hume’s epistemology as "perception", "impression", and "idea", the article arrives at the conclusion that the Humean theory of human understanding is best construed as a kind of methodological dualism: on the one hand, Hume proceeds as a philosopher making statements about the nature of human understanding with the force of a priori evidence, on the other, he acts as a natural scientist gathering empirical data, examining it, and drawing an inductive generalization therefrom. Hume is thus both a theoretical epistemologist and an empirical psychologist with a semi-disguised propensity to reduce the duties of the former to those of the latter