Tragedy and catharsis in poems by Alfonsas Nyka-Niliūnas and Bronius Krivickas

Alfonso Nykos-Niliūno poezijai būdingas epiškumas ir dialogas su muzika bei daile kviečia mąstyti ir apie kitą – ne tik epinį, bet ir draminį – poezijos pobūdį. Ieškoti vieno iš esminių tragedijos elemento – katarsio – skatina istorinės bei teorinės šio fenomeno apibrėžtys ir Nykos-Niliūno, jo kartos autorių poezijai būdingos ekstatinės patirtys, konkretus jų pasireiškimas epinio-draminio vyksmo turinčioje poezijoje. Iš labiausiai dramiškos bei tragiškos Nykos-Niliūno poezijos (knyga Praradimo simfonijos) katarsio paieškai pasirinkta ankstesnės recepcijos menkai pastebėta „Kraujo simfonija“ – skaitytoją ypač įtraukianti pirminiu savo variantu. Vienas iš poezijos elementų, paskatinęs lyginamąjį Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko tekstų tyrimą, yra draminį ir muzikinį poezijos pobūdį sustiprinantis (ar net nulemiantis) apeiginis eilėraščių elementas. Iš Krivicko poezijos straipsniui pasirinkti panašiu metu kaip Nykos-Niliūno „Kraujo simfonija“ datuoti tekstai „Rudenio lygumose“ ir „Šaulio tragedija“.The category of catharsis offers an opportunity to renew the reception of works by Alfonsas Nyka-Niliūnas and Bronius Krivickas, who began their creative path at almost the same time. The article analyzes a poem from Nyka-Niliūnas’s Praradimų simfonijos [Symphonies of Dispossession] and texts of Krivickas, written at a similar time as Nyka-Niliūnas’s poem. In the analysis, both classical and modern definitions of catharsis are employed. An archetype of a departure / return, close to the biblical parable of the prodigal son, which leads to the true catharsis or the illusion that lasts only an instant, unites both poets. The enlightenment of the truth that cleanses one’s spirit is highlighted through the perception of the unlocked existence of the divine “other” and the rebellion of a subject. The poetry of Nyka-Niliūnas and Krivickas is brought together by certain features of the main character of the tragedy and other poetic “characters.” Their relationship or heroic loneliness of the subject presuppose enlightenment rising from guilt and error, fear and compassion and a situation of death or defeat of the other that is close to catharsis. As in catharsis theories, in poetry this phenomenon contains some aspects of musicality. Rituality that gives the impression of a music and life’s rhythm is one of its most poetically suggestive features. Being a form of tragic worldview, music leads to the ecstasy of suffering and its existential enjoyment