Woman in utopian community: criticism of visual culture

Straipsnyje nagrinėjami moters vaidmenys utopinėje bendrijoje bei kritikuojamas vaizdinės kultūros monopolis. Plėtojant L. Irigaray ir J. Butler teiginius kalbama apie moters kaip sankibos vaidmenį, kuris kultūrą daro maskaradišką. Moters vaidmenys siejami su garsijimo funkcija, suponuojančia naratyvo daugybinę kultūrą. Pasak autoriaus, moters vaidmenys užtikrina tiek egzistencinius individo perėjimus, tiek utopinės bendrijos poslinkius. Plėtojamos tezės: kultūros reiškiniai įgyja pavidalą, slėpdamiesi vienas už kito ir apsimetinėdami vienas kitu, t. y. kūrybinio maskarado metu; kultūros kaip maskarado raida suponuoja tikrumo laukų perkėlimą diskursams prarandant ribas; vaizdinės kultūros, siejančios individą ir bendriją, daugis užtikrinamas girdimais perėjimais ir perkėlimais kaip komunikacijos tarp skirtingų vizualumo lygmenų kanalais; nematomas moters vaidmuo bendrijoje apeliuoja į vaizdumo pakraščius, kur yra paslėpto grožio pavidalai; bendrijos istorija – akla: ji rodo tradicijai klaidų kelią, kuriame paklydę herojai „mato“ naują sambūvio regioną.Article deals with the roles of woman in an utopian society, as well as with the criticism of visual culture monopoly. By developing the theses of Irigaray and Butler, the woman’s role of a copula is analysed, while it turns culture into a masquerade. The roles of woman have been connected with the audio function that presupposes multicultural narration. According to the author, the roles of woman ensure both the existential transitions of an individual and the slips of utopian community. The author’s theses are as follows: cultural phenomena obtain their forms by hiding one behind another and by pretending each other, i. e. during cultural masquerade; development of culture as a masquerade presupposes transfer of reality fields while the discourses lose their borders; the multiplicity of visual culture, which connects an individual and the community, has been ensured by audio transitions and transfers as the communicative channels between different visual levels; the invisible role of woman in the community appeals to the visual rims in which the forms of latent beauty emerge; the history of community is blind when it directs the tradition to a misleading way in which the strayed heroes “see” a new region of coexistence