Empire epilogue in Lithuania: Russian emigrants in 1918–1940

Straipsnyje analizuojama imigrantų iš SSRS socialinė padėtis ir politinis aktyvumas Lietuvoje 1918–1940 m., jų išeivystės į Afriką ir Pietų Ameriką organizavimas bei rezultatai. Aktyviausiai Lietuvoje veikė buvę Rusijos baltųjų armijų karininkai – jie bandė vienytis, steigė Europos šalyse gyvavusių įtakingiausių emigrantų organizacijų skyrius. Šios organizacijos Lietuvoje buvo negausios, neaktyvios, neįstengė inicijuoti didesnio čia gyvenusių rusų politinio aktyvumo. 2–3-ojo dešimtmečių sandūroje, kuriantis Lietuvos valstybei, saugumo institucijos netoleravo baltųjų karininkų organizacijų. Tačiau vėliau, ypač 4-ajame dešimtmetyje, į rusų emigrantų veiklą šalyje Lietuvos valdžia žiūrėjo gana atlaidžiai. Jų veikla iš esmės vertinta pozityviai, nes tai buvo antikomunistinės organizacijos, skaldžiusios politiškai aktyvią rusų gyventojų dalį, tam tikru mastu neutralizavusios susidomėjimą bolševizmu. Antra vertus, tokia Lietuvos laikysenos evoliucija gali būti indikatorius jos pasitikėjimo savo piliečiais ir pačiu valstybingumu.The article analyzes immigrants’ from the USSR social status and their political activity in Lithuania in 1918–1940, the organization of their emigration to Africa and South America as well as its results. Rus-sia’s White Army officers were most active; they made attempts to unite and establish branches of the most influential European emigrants’ organizations. However, these organizations in Lithuania were not numerous, not very active and, consequently, could not initiate intense political activity of the Russians who lived there. At the turn of the 2nd–3rd decades, when Lithuania as an inde-pendent state was evolving, national security institutions did not tolerate the organizations of White officers. Later, however, especially in the 4th decade, Lithuanian authori-ties adopted a more lenient position towards the activity of Russian immigrants and viewed it even as a positive phenomenon. This change in the attitude was caused by the fact that these organizations were anticommunist; they divided politically active Russian population and, to some extent, neutralized its interest in the Bolshevism. On the other hand, this change in the attitude could be treated as an indicator of Lithuania’s trust in its citizen and, what is more important, in its statehood