Ar teisėtos valiutos naudojimas, įsigyjant atsitiktines virtualias prekes, laikomas azartiniu lošimu?

Straipsnyje analizuojama, ar teisėtos valiutos naudojimas atsitiktinės atrankos virtualių prekių įsigijimui yra prilyginamas azartiniams lošimams. Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjama virtualių prekių specifika. Visų pirma, buvo nustatyta, kad virtuali prekė nėra tapati skaitmeninei prekei, kadangi virtuali prekė yra skaitmeninės prekės rūšis. Be to, autorius suformavo virtualios prekės sąvoką –virtuali prekė–tai nematerialus objektas, kuris egzistuoja skaitmeninėje formoje bei gali būti naudojamas tik virtualioje platformoje ir (ar) erdvėje ne daugiau nei vieno asmens vienu metu. Negana to, virtuali prekė gali būti įsigyta už galiojančią atitinkamos šalies valiutą. Darbe išanalizavus virtualios prekės teisinį reglamentavimą, nustatyta, kad dauguma šalių vengia reglamentuoti atsitiktinės atrankos virtualių prekių prekybą, nes neįžvelgia tapatumo su azartiniais lošimais. Antroje straipsnio dalyje autorius išanalizavo azartinių lošimų specifiką bei išskyrė priklausomybės nuo azartinių lošimų sukeliamus neigiamus poveikius asmeniui. Nustatyta, kad azartinį lošimą sudaro trys elementai: atsitiktinumo, prizo bei apsvarstymo. Pašalinus bent vieną iš nurodytų elementų, veikla nebegali būti pripažinta azartiniu lošimu. Nustatyta, kad „malonumas“ asmeniui, kurį jis patiria lošdamas azartinį lošimą, gali būti laikomas prizu, taip pripažįstant veiklą azartiniu lošimu, net jeigu jokio materialaus prizo ir nėra. Toliau buvo atskleistos priklausomybės nuo azartinių lošimų pasekmės asmeniui. Remiantis T. W. Fong atlikto tyrimo rezultatais, straipsnyje išskiriamos trys azartinių lošimų sukeliamos pasekmės: biologinė, psichologinė/psichiatrinė bei socialinė.[...]With the age of technology, new ways to gamble have become possible. Enterprises offering services through virtual platforms have started selling virtual goods to persons of any age. By adding an element of chance and making the virtual good randomized, the user who is spending legal currency to purchase it does not know what he is going to get. Naturally, once a person does not receive his desired virtual good, he is more likely to purchase another virtual good and thus in the process risk getting addicted and suffering side effects of compulsive gambling. Consequently, in the first paragraph, the author analysed definition and legal regulation of a virtual good in the context of gambling. It was established that a virtual good is an intangible object, which only exists in a digital form and can be purchased with legal currency, but can only be used in an online system or any other similar platform by a single person at the same time. Furthermore, the author found that countries are reluctant to regulate the sale of randomized virtual goods with an exception to a few selected countriesTeisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta