Draudžiamų jausmų kūlgrinda ir pelkės salų šventumas

The article uses methods of literary criticism, critical theory, and genealogy to discuss feelings and actions of resistance in a culture of swamps. It analyzes actions of ejecting and resisting cultural phenomena, transgression, and recognition, and how underground resistance differs from that carried out on a swamp island. The topic of swamp islands is tied to the phenomena of underwater stone roads and that of a holy site. The first part reviews depictions of a swamp by Juozas Tumas-Vaižgantas, Kazys Boruta, Juozas Baltušis, Petras Dirgėla, Jolita Skablauskaitė, Romas Treinys, and Stasys Jonauskas. This review shows how the swamp‘s freedom increased and how its sacredness and resistance opened up in Lithuanian literature; how it liberated itself from hegemonies, how it made common cause with the devil and Nothingness, and with myths; and how it is tied to the physical and psychological phenomena of bogs, mires, sloughs opening the way for and enabling forbidden emotions and freeing the witches (in an evolution from blind feeling to a rush and finally witch). The second part is a comparative analysis of pedagogical metaphors: Homer‘s nymph grotto, Plato‘s cave, desert oasis (Zerzura), and swamp island. Each separate metaphor defines a different way of educating a human being. A swamp island teaches us the sanctity of resistance, even though this is incompatible with the hegemonic Enlightenment or the dominant Church. The last part is devoted to an analysis of life’s path as an existential paradigm by comparing and opposing Heidegger’s forest paths (Holzwege), roaming about in the desert, and walking on underwater stone roads. The analysis shows that the motifs of rambling about and opening up do not explain underwater stone roads, which represent a hidden severity and the discipline and practice of resistance.Straipsnyje remiantis literatūros kritikos, kritinės teorijos ir genealogijos metodais aptariami rezistenciniai jausmai ir veiksmai pelkių kultūroje. Analizuojami kultūros reiškinių išstūmimo ir pasipriešinimo veiksmai, transgresija ir pripažinimas, kuo skiriasi rezistencija pogrindžio ir pelkės salos atveju. Pelkės salos tema siejama su kūlgrindos ar alkos (šventvietės) fenomenais. Pirmoje dalyje nagrinėjamas pelkės vaizdavimas Juozo Tumo-Vaižganto, Kazio Borutos, Juozo Baltušio, Petro Dirgėlos, Jolitos Skablauskaitės, Romo Treinio ir Stasio Jonausko kūryboje. Tyrimas parodė pelkės laisvėjimo, jos sakralumo ir rezistencijos atvėrimą lietuvių literatūroje; išsivadavimą nuo hegemonijų, ėjimą kartu su velnio ar Niekio vardais, su mitais; sąsajas su fiziniais ir psichologiniais raisto, liūno, akivaro reiškiniais, atveriant ir įgalinant draudžiamas emocijas, išlaisvinant „žiežules“ (raida nuo aklo jausmo iki liūnsargės ir, pagaliau, žiežulės). Antra dalis skirta lyginamajai pedagoginių metaforų analizei: Homero nimfų grotas, Platono ola, dykumos oazė (Zerzura), pelkės sala. Kiekviena kitokia metafora apibrėžia skirtingą žmogaus lavinimo būdą. Pelkės sala mus moko šventumo rezistencijos, net jei tai prieštarauja hegemoninei Apšvietai ar dominuojančiai Bažnyčiai. Paskutinė dalis skirta gyvenimo tako kaip egzistencinės paradigmos analizei, gretinant ir priešinant miško takelių (Heideggerio Holzwage), klaidžiojimo dykumoje ir kūlgrindos reiškinius, parodant, kad klajonės ir naujo atvėrimo motyvai nepaaiškina kūlgrindos, kuri reprezentuoja slaptą griežtumą, rezistencinę discipliną ir praktiką