Nuo Centrinės Europos iki Baltijos regiono prieš ir po 1989 m.: šiuolaikinio meno kanonų būklė.

Straipsnyje siekiama aptarti, kaip esminiai politinių režimų veikimo pokyčiai skirtingose Centrinės ir Rytų Europos regiono dalyse keitė modernaus ir šiuolaikinio meno raidos suvokimą, pristatymą ir kanonizavimą šiame regione. Ypač reikšmingas istorinis momentas –1989-ųjų lūžis, kuris žymi ne tik nepriklausomybės atgavimą bei realiosios socialistinės sistemos panaikinimą, bet tuo pačiu meno lauke nurodo ir į tuometinio meno virsmą šiuolaikiniu – posūkį tarptautiškumo ir globalumo link. Siekiant identifikuoti ir suformuluoti tris savitas modernaus ir šiuolaikinio meno istorijų kanonizavimo situacijas Centrinės ir Rytų Europos regione, analizuojami trys istorijos steigimo būdai trijų konkrečių posocialistinių šalių istoriniuose ir įprastai homogeniškai vertinamuose meno raidos kontekstuose – tuometinėje Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Turint galvoje kanonus, pastebėta, kad Čekoslovakijos ir Lietuvos atvejais modernaus ir šiuolaikinio meno raidos suvokimą smarkiai veikia ir deformuoja stipri binarinio vertinimo tendencija. Čekoslovakijoje – ten, kur skirtis tarp oficialios ir neoficialios meninės veiklos galėjo būti ryškiausia, vertinant neoficialų meną, dėmesio centre atsidūrė dar iki XX a. 7 deš. pabaigos laisvoje meno scenoje įsitvirtinę menininkai, iki pat 1989 m. ir vėliau nustelbdami 8 ir 9 dešimtmečių menininkų kartos originalaus neoficialaus meno kūrėjus. Lietuvos atveju paplitęs meninės rezistencijos diskursas įtvirtino klaidingą požiūrį, kad sovietmečiu Lietuvos meno laukas buvo visiškai izoliuotas net ir 7–9 dešimtmečiais ir suformavo ypač binarinį modernaus ir šiuolaikinio meno suvokimą, pagrįstą 1989-ųjų perskyra. Lenkijoje, kur šiuolaikinis menas buvo kuriamas nebūtinai už politinio režimo ribų, tikruoju „alternatyviuoju menu“ vertėtų laikyti meną, kurtą 9 dešimtmečio socialinio konflikto metu renkantis „trečiąją poziciją“. 1989-ųjų lūžis žymi momentą, kai tapome panašesni ir globalesni – taigi ir šiuolaikiškesni, bet, ar rašant kritinę šio regiono meno istoriją, modernaus ir šiuolaikinio meno sampratos yra pakankamos?Three concrete instances of modern and contemporary art development in the former Soviet bloc are addressed in the study. Comparing three particular cases of post-socialist countries (Czechoslovakia, Poland and Lithuania), three distinctive situations are identified in order to establish a link between modern and contemporary art and the emergence of canonized stories of their development. Although these concrete cases turned out to represent a certain range of situations-models that have taken place, the study indicates a variety of omissions and unrecognized vital moments in the currently prevailing canons, which puts the connection of the shifting point of 1989 and the transition from modern to contemporary art into a new light