Testamentary rreedom and its bounds in an international succession case.

Tarptautinio paveldėjimo byloje įpėdiniai visų pirma turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar paveldima pagal testamentą, jeigu taip, 2) kuri valstybė yra kompetentinga vertinti palikėjo testamentą. Nuo 2015 m. ES taikomas reglamentas Nr. 650/2012, įtvirtinęs bendras jurisdikcijos taisyklės, siekiant išlaikyti tarptautinio paveldėjimo bylą ES viduje. Pagal bendrąją taisyklę kompetentingas yra tos valstybės, kurioje buvo paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, teismas, tačiau net ir tuo atveju, jei palikėjas gyveno trečiojoje šalyje, ES valstybės narės teismas gali priimti sprendimus tarptautinio paveldėjimo byloje pagal subsidiarios jurisdikcijos taisykles. Vis dėlto reglamente Nr. 650/2012 nepateikiama jokių aiškių jungiamųjų kriterijų apibrėžimų, todėl kiekvieną kartą faktinės aplinkybės gali būti vertinamos skirtingai. Vienas iš svarbiausių uždavinių tarptautinio paveldėjimo byloje yra nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, mat nuo jos, pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, priklauso ne tik kompetentingas teismas, bet ir 3) taikytina teisė tarptautinio paveldėjimo byloje, pagal kurią vertinamos ir testamento sąlygos. Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti vieno iš pagrindinių paveldėjimo principų – testatoriaus laisvės – vystymąsi ir kokia jo reikšmė tarptautinio paveldėjimo byloje, kai atsižvelgiant į paveldėjimui taikytiną teisę gali skirtis testatoriaus laisvės ribos. Testatoriaus laisvė paprastai ribojama kiekybiškai, nustatant privalomąją palikimo dalį, ir kokybiškai, leidžiant vertinti testamento sąlygas ex post. Daugiausia keblumų kelia privalomosios palikimo dalies skirtingas reglamentavimas. Straipsnyje, vertinant testatoriaus laisvę ir jos ribas, pristatomos keturios paveldėjimo sistemos: prancūziškoji, kur testatoriaus laisvė yra ribojama griežčiausiai, nustatant privalomąsias palikimo dalis konkretiems įpėdiniams, kurių testatorius negali paskirstyti savo laisva valia; germaniškoji, kur įstatymo nustatyti įpėdiniai gali ginčyti testamentą reikalaudami jiems priklausančios privalomosios palikimo dalies, jei jiems reikalingas išlaikymas (tokia sistema nustatyta ir Lietuvoje); angliškoji, kur privalomoji palikimo dalis nėra nustatyta įstatymo, tačiau tam tikri įpėdiniai gali ginčyti testamentą, reikalaudami išlaikymo; „amerikietiškoji“, kur tik sutuoktinis turi tam tikras teises į palikėjo turtą, tačiau privalomoji palikimo dalis nėra nustatyta įstatymo ir testatoriaus laisvė yra praktiškai neribojama. Nepaisant šių skirtumų, visose šiose sistemose egzistuoja kokybinis testatoriaus laisvės ribojimas, suteikiantis teisę teismams „perrašyti“ testamentą, jei jo sąlygos neatitinka visuomenei priimtinų moralės normų. Straipsnyje atlikta analizė suponuoja išvadą, kad testatoriaus laisvė yra pripažįstama visų teisės sistemų, ji yra asmens nuosavybės teisės dalis elgtis su savo turtu kaip tinkamam, tačiau ji turi atitikti geros moralės principus ir užtikrinti tam tikrą kartų solidarumą.In an intercountry succession case, the heirs meet several questions to deal with: (1) is there a testamentary succession, and if so, (2) which country is competent to value the will of de cujus. From 2015, the EU regulation No 650/2012 applies which states have the particular jurisdiction rules that attempt to attract an intercountry succession case to be dealt with in the area of the EU. However, regulation No 650/2012 does not give any definitions of connecting factors, which is why the same circumstances may be understood differently. The most important aspect is to determine the last habitual residence of de cujus, because from it depends not only the court competent to deal with the case but also (3) the law applicable to the conditions of the will. The purpose of this article is to look at the development of the testamentary freedom as one of the main principles of succession law. The best way to reveal it is to compare the restrictions of testamentary freedom in different countries. The presents four systems of succession law: the French one, where forced heirship is the strictest restriction of testamentary freedom, forbidding to pass a concrete amount of possession to others that are prescribed by the law; the German one, where forced heirship may be applied by concrete heirs only if they are in need; the English one, where forced heirship is not stated in the law but some of the heirs, prescribed by the law, may still apply to the court if they need a maintenance; the “American” one, where only the spouse has some rights as a forced heirship but testamentary freedom is generally unlimited by the law. However, the courts have a power to “rewrite” a will if the original one does not meet the values of the society and good morals, and in general if the close ones of de cujus are left in need. In conclusion, it is stated that testamentary freedom is recognized in all the countries and it gets more power than before, but it should correspond to the common human values and ensure solidarity among the generations