Tarp mito ir dabarties, arba Šių laikų mitologija

Šiuolaikinė mitologija, kaip paslaptingas ir nuolat atgimstantis organizmas, aktualizuoja dabarties gyvenimą. Mito vartosena įgavo neregėto platumo ir savito reikšmingumo diapazoną. Mitai, jų kūrėjai ir griovėjai, gaivintojai ir vartotojai dominuoja televizijų ekranuose, spaudos puslapiuose ir interneto platybėse, mitinės aliuzijos pastebimos politinėse įžvalgose, mitiškumo strategija naudojama įvairiems, dažnai kontroversiškiems rakursams. Archetipinė sugestija tapo itin paranki suteikti veiksmui ar minčiai gelmės ir išbaigtumo. Pasaulis gręžiasi atgal, kad galėtų keliauti pirmyn, kaip Sizifas velka akmenį aukštyn ir laukia, kas bus rytoj. Absurdiškoji dėlionė įgauna naują pavidalą: globalizacijos sąlygomis neįmanoma išvengti totalaus paviršutiniškumo ir viską naikinančios skubos. Viena vertus, visuomet įmanomos ir alternatyvios galimybės: nepasiduoti laiko diktuojamam stiliui, turiniui ir formoms, išsaugoti originalią pasaulio, verčių, prasmių traktuotę. Kita vertus, ieškodami sprendimų, rizikuojame atsidurti naujoje aklavietėje, taip ir nesuradę kelio iš pačių susikurto labirinto. Ar schematizuodami savas patirtis ir integruodami vertybinę (mitu grindžiamą ar patikrintą) paradigmatiką į šiuolaikinį pasaulį, mes tapsime kitokiais, ar tiesiog galime kvestionuoti pozityvią bei negatyvią transformaciją ir atsisakyti jos - palikdami paraštėse ar menamose išnašose - kaip nereikalingos informacijos, ir taip išspręsti visus iškylančius (laiko bei istorijos diktuojamus) nesklandumus tarp tradicijos ir inovacijos, tikro ir tariamo