Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae sinodo kultūrinė politika XIX a.

Lietuvos reformatams XIX a. kontekstas nebuvo lengvas. 1824 ir 1868 m. valstybė atėmė iš Reformatų Bažnyčios Kėdainių ir Slucko gimnazijas, kurias Bažnyčia išlaikė iš savo nekilnojamojo turto įplaukų ir kurioms vadovavo per Sinodą. 1841 m. Rusijos valstybė konfiskavo visą Bažnyčiai priklausantį turtą. Nepaisant tokių sukrėtimų, XIX a. reformatų bažnytinės bendruomenės kultūrinė veikla yra nepaprastai turtinga ir ryški visos Lietuvos mastu. XIX a. pradžioje Sinodas užsakinėjo ne tik teologinio pobūdžio literatūrą, bet ir pasaulietinę periodiką.Ypatingai daug dėmesio buvo skiriama Sluckio gimnazijos bibliotekos komplektavimui. Bažnyčia disponavo ne tik vidurinėmis mokyklomis. Labai svarbi švietimo plėtros grandis buvo parapijinės pradžios mokyklos. Vienas iš mažiausiai nuosekliai tirtų ir žinomų Sinodo kultūrinės politikos aspektų yra Sinodo kalbinė politika švietimo sferoje, konkrečiai, jo požiūris į lietuvių kalbą. 1848 m. Sinodas priėmė labai svarbų ir reikšmingą lietuviškajai Bažnyčios daliai sprendimą. Jo iniciatyva buvo patvirtintas projektas, įteisinantis lietuvių kalbos dėstymą greta kitų disciplinų vidurinio tipo, iš dalies Kėdainių mokykloje. Nuoseklią Bažnyčios administracijos ir dvasininkų poziciją lietuvių kalbos atžvilgiu XIX a. gerai iliustruoja faktas, kad kai 1819 m. Žemaitijos distrikto sesija pateikė Sinodui Nemunėlio Radviliškio pamokslininko kunigo Samuelio Nerlicho iš lenkų kalbos į lietuvių išversto giesmyno su maldomis projektą, Sinodas pripažino šio darbo gerą ir kokybišką atlikimą. Vienetos Sinodas nuosekliai ir sistemingai laikėsi reformacinių principų ir postulatų, suteikdamas švietimui, knygų leidybai ir nacionalinei kalbai reikiamus prioritetus.The context of the 19th century was not easy for Lithuanian Reformats. In 1824 and 1868 the state deprived them of the gymnasiums of Kėdainiai and Slutsk, which were supported by the Reformed Church from the income on its real estate and managed through the Synod. In 1841 the entire property, owned by the Church was confiscated by the Russian Empire. Despite such turns, the cultural activities of the community of the Reformed Church in the 19th century were very rich and prominent. At the beginning of the 19th century the Synod ordered both theological literature and secular periodical publications. A lot of attention was dedicated to the library of the Slutsk gymnasium. The church had both secondary schools and primary schools of the parishes, which were a very important section of development of education. Among the least studied and known aspects of the culture policies of the Synod is its language policy in the area of education, to be specific, its view of the Lithuanian language. In 1848 the Synod made a very important and significant decision in regard to the Lithuanian part of the Church. By its initiative the project, legitimating the teaching of the Lithuanian language among other subjects of the secondary schools was approved. The coherent position of the administration and priests of the Church with regard to the Lithuanian language in the 19th century is best illustrated by the fact that when in 1819 the session of the Samogitian district provided the project of the hymnal with prayers, translated from Polish into Lithuanian by Priest Samuel Nerlich from Nemunėlis Radviliškis to the Synod, the Synod recognized a good and quality performance of the work. The Synod consistently and systematically observed the principles of the Reformation, by providing the necessary priorities to education, book publishing and the national language