Greimas's three aesthetics

Algirdo Juliaus Greimo lietuviškoje literatūros ir meno kritikoje aptinkamos trys santykinai savarankiškos teorinės perspektyvos. Lietuviškojo romano problematiką Greimas svarsto išskleisdamas sociokultūrinės literatūros teorijos prielaidas, kad literatūra išreiškia visuomenės būklę ir sykiu pasiūlo jai savimonės formas; romanui keliamas uždavinys perteikti žmogaus priklausomybės sociokultūrinei terpei įtampas. Plastinių menų istorinės raidos pobūdis skatina Greimą apmąstyti kitą, meninių formų autonomijos, matmenį – meninės raiškos formų vidinio rišlumo ašį, kurią palaiko ne tiek sociokultūrinė meno terpė, kiek jo galia sučiuopti gamtinės būties formas, išreiškiančias tarpkultūriškai atpažįstamas bendražmogiškas gyvenamos tikrovės pagavas. Estetiškai paveikiausiu menu Greimas laiko poeziją – žmogaus savipatirties ir tiesosakos diskursą, išreiškiantį poeto asmenišką pasaulio viziją vienatine, jo individualaus pasaulio vidinį rišlumą palaikančia kalba, sukeliančia estetinę prasmės gimimo patirtį. Šioje trijų Greimo estetikų ekspozicijoje ryškėja lietuvių literatūros kanono kontūrai, į kurio viršūnę Greimas kelia tris poetus: Algimantą Mackų, Tomą Venclovą ir Henriką Radauską.The paper examines Algirdas Julien Greimas’s criticism on literature and arts and demonstrates that it is guided by three relatively independent theoretical perspectives. Greimas’s vision of the development of the Lithuanian novel implies a sociocultural literary theory, which expands on the premise that in its narrative forms, literature registers society’s sociocultural structure and simultaneously offers to its readers ways of self-perception. Hence the novel, according to Greimas, must capture the tensions of an individual’s self-positioning in his sociocultural milieu. The history of the plastic and fine arts inspired Greimas to look into the other dimension of art, namely the autonomy of artistic expression, defined as an internal cohesion of expressive forms that primarily communicate the manifestations of natural existence understandable across cultures. Yet it is poetry that Greimas considers the most affective art. He describes it as a discourse of individual self-experience and truth-telling in a singular language that supports the inner cohesion of the poet’s vision of the world and hence enables the constitution of sense in the act of reading. Greimas finds these effects realised most powerfully by three Lithuanian poets: Algimantas Mackus, Tomas Venclova, and Henrikas Radauskas