G. Simondon’s theory of ontogenesis: between organism and technical object

Straipsnyje analizuojama Gilbert’o Simondon’o ontogenezės teorija, kuria siekiama tyrinėti būties tapsmą, arba genezę. Simondon’as teigia, jog filosofija turi analizuoti ne substancinius, išbaigtus ir sau tapačius individus, bet individuacijos procesus. Taip Simondon’as sukuria universalią individuacijos teoriją, kurią suvokia kaip perėjimą nuo ikiindividualios būklės prie individą sukuriančio individuacijos proceso, kuris savo ruožtu tampa naujos individuacijos pradžia. Galima teigti, jog Simondon’as ontologijos pagrindu laiko ne tapatybę, bet neatitikimą ir skirtumą, kurie verčia individus pereiti į naują egzistencijos fazę ar lygmenį. Taip individuacijos teorija tampa universalia metodologija, leidžiančia palyginti fizinius, biologinius, psichinius ir techninius individuacijos procesus. Simondon’o sukurta individuacijos, arba ontogenezės, teorija laikytina materialistine metodologija, kuri pagrindžia sąsajas tarp organinių ir neorganinių, žmogiškų ir nežmogiškų individų.The essay analyses Gilbert Simondon’s theory of ontogenesis, which describes being in terms of becoming or genesis. Simondon argues that philosophy should analyse not substantial, complete and self-identical individuals but the processes of individuation. Thus Simondon creates a universal theory of individuation, which is understood as a shift from the pre-individual state to the process of creating an individual, which becomes the starting point for a new process of individuation. For Simondon ontology is based not on identity but on disparity and difference that force individuals to undergo qualitative change. Thus the theory of individuation becomes a universal methodology, which enables comparison between physical, biological, psychosocial and technical individuations. In this sense Simondon’s theory of individuation or ontogenesis can be interpreted as a materialist methodology, which allows for comparison of organic and inorganic, human and non-human individuals