Scholastic philosophy in the High Middle Ages

Straipsnyje analizuojamas akultūracijos procesas, praturtinęs lotyniškąją brandžiųjų viduramžių filosofiją. Graikiškojo mąstymo adaptacija Vakarų Europoje siejama su sirų ir arabų vertėjais bei mokslininkais. XIII a. universitetai tapo arabizuoto helenistinio paveldo perėmėjais ir, derindami graikiškąją išmintį su krikščioniškąja tradicija, scholastiką pakėlė į filosofinį lygmenį. Scholastinė filosofija formavosi kaip specifinis mąstymo būdas su griežta logine struktūra, kaip filosofinė-teologinė edukacija su meditatio ir lectio mokymo metodais. Pagrindinį vaidmenį formuojantis scholastiniam metodui suvaidino esaties, kaip metafizikos objekto, tyrimas, teigiant, kad esatis gali būti suvokiama racionaliu žinojimu. Filosofinėje scholastikoje pripažįstama, kad sąvokos slypi ne tik žmogaus prote, bet ir dieviškame intelekte, būtyje bei esiniuose.The article analyzes the process of acculturation, which significantly enriched Latin philosophy during the High Middle Ages. Adaptation of Greek thinking in Western Europe was associated with the translation of Syrian and Arabic sources. The 13th century universities absorbed an Arabized Hellenistic heritage and combined it with Christian tradition. This combination lifted scholasticism to a philosophical level. Scholastic philosophy was shaped as a specific way of thinking with rigorous logical structure. Philosophical and theological education was based upon the methods of meditatio and lectio. The study of being as the subject of metaphysical speculations played a leading role in the scholastic method. It was based on the supposition that being is accessible to natural reason. Scholastic philosophy admitted that universals were present not only in human mind but also in the divine intellect and beings