Šeima tarp bendrijos ir individo

Straipsnyje nagrinėjama šeima kaip individo brendimo aplinka ir kaip visuomenės raidos veiksnys. Iškeliama didžioji tezė: šeima – socialinio atsinaujinimo šaltinis, maitinamas individo egzistencinėmis nuostatomis. Mažosios tezės: šeimoje perduodama kultūros tradicija patiria negrįžtamus pokyčius; šeima yra individo egzistencinės žiūros formavimosi vieta; šeimos laikiškumas apima tiek jos istoriškumą, tiek laikinę egzistenciją joje; šeimos politika atspindi santykį tarp valstybės viešos ir šeimos privačios erdvės; šeima yra kultūros naratyvo aplinka, kuri ardoma individo egzistenciniu pasakojimu. Šeima traktuojama tiek kaip bendrijos modelis, tiek kaip antibendrija, teikianti individualius kūrybinius postūmius visuomenės raidai