Regimumo ir vizualinės komunikacijos metamorfozės: nuo fenomenologijos iki postmodernizmo

Straipsnyje nagrinėjamos vizualumo sampratos ir vizualinės komunikacijos metamorfozės XX a. ir dabartinėje Vakarų filosofijoje. Svarstoma introspekcijos, savistabos problematika, analizuojamas tiek dailininkų, tiek filosofų mėgstamas veidrodžio fenomenas, kuris suvokiamas kaip tarpininkas tarp reginčiojo (Subjekto) bei regimojo (objekto), o sykiu ir maginis instrumentas, kuriuo jiedu tarytum pasikeičia vietomis ir tampa tuo pačiu. Introspekcijos ir savistabos problematika analizuojama nagrinėjant tokius pavyzdžius, kaip autoportreto žanras dailėje bei medijų kaip kūno tęsinio samprata, kurią dabartinėje medijų filosofijoje įtvirtino M. McLuhanas. Aptariant skirtumus tarp paprasto regėjimo bei fenomenologinės įžvalgos, taip pat tarp sąmoningos išankstinės nuostatos bei percepcinio tikėjimo išryškinami fenomenologinės regėjimo sampratos ir vizualinės komunikacijos savitumai. Analizuojami fenomenologinės bei postmodernistinės regėjimo sampratos ir vizualinės komunikacijos skirtumai – remiantis fenomenologine prieiga vizualinis ir refleksyvus patyrimas (matymas ir mąstymas) suvokiami be jokio tarpininko, o postmodernistai grindžia prielaidą, kad rega negali apsieiti be kalbos tarpininko. Eksplikuojant skirtingas prieigas, vyraujančias fenomenologinėje bei postmodernistinėje filosofijoje, analizuojama M. Merleau-Ponty pateikta P. Cezanne’o kūrybos interpretacija bei F. Lyotardo kritika, nukreipta prieš fenomenologinę poziciją ir paremta M. Duchampo meninės kūrybos tyrimu. Straipsnis parodo regimumo ir vizualinės komunikacijos srityje vykstančias metamorfozes pereinant nuo fenomenologinės prie postmodernistinės pozicijos