Egzistencinio tikėjimo slėpinys Kierkegaard'o filosofijoje

Šis straipsnis skirtas egzistencinio mąstymo pirmtako Søreno Kierkegaard’o filosofijos religinių aspektų analizei. Čia keliamas ir įvairiais aspektais nagrinėjamas autentiško egzistencinio tikėjimo klausimas. Pirmoje straipsnio dalyje daugiausia dėmesio skiriama tikėjimo sampratai, jo etinei vertei ir poveikiui, kurį daro asmenybės gyvenimui ir vertybinėms nuostatoms. Racionalistinė Vakarų klasikinė metafizika, vienašališkai sureikšmindama racionalų protą ir objektyvumą, atsainiai žvelgia į pamatines individualios žmogaus egzistencijos problemas ir ignoruoja pamatines religinės pasaulio sampratos nuostatas. Kierkegaard’as skelbia, kad aukščiausia asmenybės dvasinio tobulėjimo pakopa yra religinė, kuri negali būti apibrėžiama abstrakčiomis formuluotėmis, bet išgyvenama ir patiriama individualiai, – tai gyvenimas tikėjimu Dievo akivaizdoje. Antroji straipsnio dalis skirta aptarti vidinį tikėjimo slėpinį siekiant išryškinti tikėjimo kaip vilties ir meilės vienovę. Gvildenamas glaudus tikėjimo santykis su paties individo autentiška egzistencija, jo pasirinkimu. Iš čia kyla esminė straipsnio išvada, kad tikėjimas yra svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas ir pašaukimas. Kierkegaard’o filosofijoje egzistencinis tikėjimas neatsiskleidžia kaip galutinė koncepcija, bet lieka paslaptis, kuri išgyvenama vidine patirtimi ir asmenišku apsisprendimu