Galvosūkiai apie tradicinį Lietuvos kaimą

Aleksandras Ikamas ir Venantas Mačiekus atskleidžia, kaip žmogaus kasdienį gyvenimą lėmė vyravę religiniai įsitikinimai ir nuostatos, kuo ypatingas „tradicinio“ Lietuvos kaimo pasaulėvaizdis ir buitis. „Lietuvių smegenyse ir širdyje vietos buvo ne tik griežtoms katalikų tikėjimo dogmoms, bet ir iš senų laikų išlikusiai pagonybei. Šių dviejų skirtingų dvasinių pasaulių mišinys nulėmė unikalų tikrovės suvokimą, atsispindėjusį medicinos, žemdirbystės, medžioklės ir kt., taip pat burtų ir magijos tikėjimuose“ (p. 7). Daugiausia kalbama apie XIX a. vidurio – XX a. pradžios kaimą; tokie chronologiniai rėmai apibrėžiami sąlygiškai, nes, kaip teigia autoriai, „nemažai šio laikotarpio kaimo etninės kultūros elementų yra atėję iš senesnių laikų...“, o kai kurių knygoje minimų žmonių pasaulėjautos apraiškų ir buities detalių galime aptikti dar XX a. antrojoje pusėje