Women’s social roles in a private discourse: Zofija Kriaučiūnienė’s letters to Maila Talvio

Straipsnyje aptariami Zofijos Kriaučiūnienės (1846–1912) laiškai suomių rašytojai Mailai Talvio-Mikkolai (1871–1951), rašyti 1894–1909 m., išversti į lietuvių kalbą ir publikuoti knygoje Nemuno krašto aidai: laiškai Mailai ir Josepiui Mikoloms (1996). Ši korespondencija atveria lauką, kuriame moterys veikia, sujungdamos viešąją ir privačiąją sferas, kai mažasis namų pasakojimas inkorporuojamas į didįjį tautos ir tėvynės pasakojimą. Didžiausias dėmesys straipsnyje telkiamas į tautinės tapatybės formavimosi procese konstruojamus moters socialinius vaidmenis. Pastebima, kad iš kitų XIX–XX amžių sandūroje rašytų moterų kultū- rininkių laiškų (Martos Zauniūtės, Liudvikos Didžiulienės) Kriaučiūnienės laiškai išsiskiria visišku jausmų vyrui – pedagogui, knygnešiui, varpininkui Petrui Kriaučiūnui – eliminavimu. Akcentuojama, kad motiniško rūpesčio retorika, primygtinai siūlyta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių inteligentų, buvo įtvirtinta ne tik privačiojoje, bet ir viešojoje moters gyvenimo sferoje, o motinos archetipas tapo esminis, formuojantis naują moters socialinio elgesio modelį tautinio atgimimo istorijoje. Daroma išvada, kad to meto Lietuvos šviesuolės moterys lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje taip ir liko tik tautinio judėjimo aktyvistų žmonomis (dukromis, marčiomis, seserimis), „paraštinėmis“ kovotojomis už lietuvybę, nors būtent jos ir buvo tie tikrieji kultūrinio gyvenimo varikliaiThe article discusses the letters of Zofija Kriaučiūnienė (1846-1912) written in 1894-1909 to the Finnish writer, Maila Talvio-Mikkola (1871-1951), translated into the Lithuanian and published in the book, Nemuno krašto aidai: laiškai Mailai ir Josepiui Mikoloms (The Echoes of Nemunas Land: Letters to Maila and Jooseppi Julius Mikkola; 1996). The correspondence shows the field where women act by combining both public and private spheres and when a little story is incorporated into the grand narrative of a nation and homeland. The main focus of the article is on women’s social roles being constructed in the process of formation of national identity. It notes that in comparison to other letters written by educated women (such as Marta Zauniūtė and Liudvika Didžiulienė) of that time, Kriaučiūnienė’s letters stand out for its full elimination of feelings towards her husband Petras Kriaučiūnas, teacher, book smuggler and active member of Lithuanian national revival movement. The article also observes that the rhetoric of motherly concern, strongly suggested by Lithuanian intelligentsia at the end of the 19th and at the beginning of the 20th centuries, was present not only in private but also in public sphere of a woman’s life and that mother’s archetype became essential in forming a new woman social model in the history of national revival. The conclusion is made that in literature and cultural history, Lithuanian women of education remained only wives (daughters, daughters-in-law, or sisters) of the activists of the national movement. Although they were the real engines of cultural life of that time, women stayed on the margins of the fight for Lithuanian identityVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij