Vaizdas ir pasakojimas : antikanoniniai diskursai ir suvokimo politika

Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvos teatre buvo paženklintas diskusijomis apie teatro vietą besikeičiančioje visuomenėje ir sociopolitinio scenos meno lygmens nykimą. Lietuvos teatro posūkis vizualaus teatrališkumo link paskutiniame XX a. dešimtmetyje turėjo didelę įtaką šiandien vis gilėjančiam atotrūkiui tarp teatro ir socialinio konteksto, tarp scenos ir realybės. Galima pateikti nemažai šiuolaikinio Lietuvos teatro apolitiškumo priežasčių, tačiau viena svarbiausių − pakitusi politiškumo, o kartu ir politinio teatro samprata. Jeigu modernioje epochoje politinio teatro funkcija buvo kritikuoti esamas socialines formacijas ir atskleisti sociopolitines alternatyvas, tai postmodernusis realybės teatrališkumas reikalauja iš teatro kūrėjų gerokai subtilesnės strategijos. Politiškai angažuotas postmodernus teatras skiriasi nuo istorinio avangardo ar modernaus politiškumo, nes nesipriešina kokiai nors ideologijai, nesiūlo jokių socialinių alternatyvų ir neskatina maišto, o tiesiog dekonstruoja reprezentacijos mechanizmus bei juos kontroliuojančius procesus, destabilizuoja ir ardo vaizdinius bei tekstus, kuriais save įtvirtina įvairios galios formos. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dvi postmodernaus politinio teatro strategijos, analizuojančios galios, ideologijos mechanizmus, slypinčius po estetiniais kodais: antikanoninės vaizdavimo formos ir suvokimo politika. Atpažinti tokią kritiką neretai nėra lengva, šis naujasis politiškumas yra gerokai ambivalentiškesnis, prieštaringesnis negu modernus, jis tuo pat metu siekia ir nuversti, ir įtvirtinti ideologiją, veikia ir kaip bendrininkas, ir kaip kritikas, tarsi ir naudoja teatrinį kanoną, ir kartu jį ardoVytauto Didžiojo universiteta