Compliance of criminal bankruptcy legal regulation with the principle of ultima ratio: national and international aspects

Kiekvienais metais tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje bankrutuoja daugybė verslo subjektų; vienų bankrotas sąlygotas nepamatuotos verslo rizikos ar nepalankių išorinių faktorių, kitų - sąmoningų tyčinių veiksmų. Kadangi Lietuvoje įstatymų leidėjas už tyčiniais asmens veiksmais sąlygotą įmonės bankrotą yra numatęs tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę, kyla bankroto kriminalizavimo atitikties ultima ratio principui kaip kraštutinei priemonei klausimas, nes baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė tuo atveju, kai kitomis priemonėmis apsaugoti teisinių gėrių nėra galimybės. Straipsnyje pasitelkiami ultima ratio principo turinio kriterijai, kurių pagalba identifikuojama, kad nusikalstamo bankroto teisinė norma numato baudžiamąją atsakomybę už pavojingą veiką - konstitucijos saugomų teisinių gėrių, t. y. nuosavybės (kreditorių interesų) ir ekonomikos bei verslo tvarkos pažeidimus, kurių apsauga vien civilinės teisės priemonėmis yra nepakankamai veiksminga, tad sąmoningais asmens veiksmais blogai valdant įmonę ir sąlygojus jos bankrotą bei didelę žalą kreditoriams, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra proporcinga priemonė, t. y. nusikalstamo bankroto kriminalizavimas neprieštarauja ultima ratio principui. Dėl nusikalstamo ir tyčinio bankroto atribojimo problemos ypatingai svarbūs šių veikų takoskyros kriterijai, tačiau dėl įstatymo leidėjo panaudoto vertinamojo nusikalstamos veikos požymio - sąmoningo blogo įmonės valdymo bei sudėtingumo įrodyti nusikalstamos veikos atlikimą būtent tiesiogine arba netiesiogine tyčia, nei iš įstatymo teksto ir (ar) jurisprudencijos nepaaiškėja, kokia veika laikytina nusikalstama ir tai įmanoma identifikuoti tik audito ar ekspertų pagalba, todėl ypatingai svarbu nustatyti būtent baudžiamosios atsakomybės taikymo objektyvias prielaidas. [...]This article is specifically concerned with the situation that the legislator in Lithuania has established both civil and criminal liability for intentional bankruptcy of a person due to the intentional conduct and there is a question of the bankruptcy criminalisation compliance with the ultima ratio principle. The aim of this article is to analyse whether the legislative regulation of criminal bankruptcy in Lithuania does not contradict principle ultima ratio as the last resort, the same as to evaluate the criminal liability in accordance with article 209 of the Criminal code of Lithuania for a bad corporate governance how it is defined by the national and international law. Article 209 of the Lithuanian Criminal Code provides criminal liability for a person who deliberately manages a company in bad way, leading to its bankruptcy and by this action or inaction causes substantial damage to creditors. The legislator has foreseen the analogues criteria for intentional bankruptcy, as it is provided in Lithuanian Bankruptcy Code article No. 20. The big damage criteria (150 MGL), for at least two creditors does not reflect real damage to the state economy and business helps to avoid criminal liability when the damage is made for only one person. Notwithstanding to the declining volume of the assets in the companies going to the bankruptcy, in the same way proportionally increasing the amount of the damage made to the creditors, the civil law instruments do not guarantee the safeguard for the creditors interests, which, according the World bank reports, in Lithuania is one of the worst regulated in European Union. For that reason, by invoking the best experience and comparative approach of different legal systems- France and Germany, can be held, that the criminalisation of intentional activities in insolvency and bankruptcy cases result the positive effects to the efficiency of bankruptcy regulation.[...]Teisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta