Jaunimo mobilumo prielaidos Lietuvos būsto karjeros hierarchijoje

Būstas dažniausiai apibrėžimas tiek diskursyviai, tiek analitiškai kaip ekonominis išteklius, kurio turėjimas ar (ribotas) priėjimas turi įvairias implikacijas skirtingoms grupėms. Kaip ir bet kuris išteklius, šis yra ribotas, tad būsto (re)distribucija, būsto sektoriaus struktūra ir mechanizmai užtikrinantys priėjimą prie išteklių gali parodyti, kas yra sumanesni, vertesni, turi didesnę galią ar yra mobilesni prieiti ar į(si)gyti būstą. Struktūriniu požiūriu Lietuvos būsto sektorius išgyveno du skirtingo pobūdžio sovietinį-valstybinį ir rinkos santykiais grindžiamą perskirstymo būdus. Kaip staigus perėjimas iš vienos ekonominės sistemos į kitą buvo pasirinkta plataus masto privatizacija, sukūrusi rinkos vakuume privačių savininkų grupę. Šios transformacijos palietė daugelį posovietinių šalių, o jų būsto sektoriaus struktūroje būsto savininkai yra absoliučiai dominuojanti grupė. J. Kemeny teigia (1996, 2001), kad asmens demografinis gyvenimo ciklas ir būsto karjeros mobilumas yra atidžiai planuojamas ir derinamas su kitomis – šeimos ar užimtumo karjeromis tose visuomenėse, kur dominuoja būsto savininkai. Tokioje situacijoje Lietuvos jaunimas nebėra užtikrintas dėl lengvesnio priėjimo ar būsto įgijimo kaip jų tėvų karta, pasinaudojusi lengvatomis besiformuojančioje rinkoje, nes jų vaikai yra priversti dalyvauti susiformavusioje rinkoje bei susimokėti pilną (ekonominę, socialinę ar emocinę) kainą už turimą būstą. Pranešimas, kurio empirinė dalis remsis reprezentatyvia 18-35 m. gyventojų Lietuvos apklausa, sieks atskleisti, kiek jaunimas yra mobilus susiformavusioje būsto rinkoje, kurios jaunimo grupės yra mobilesnės dabartinėje būsto sistemos hierarchijoje, bei koks jaunimas yra priverstas derinti šeimos ir užimtumo karjeras kartu su būsto karjera.[...]Sociologijos katedraVytauto Didžiojo universiteta