Apie lietuvio individualybę

Žmogaus gimimo vieta dažnai nesutampa su tradicine kurios nors tautos tėvynės sąvoka. Kartus lietuvių tautos patyrimas puikiai iliustruoja šiuos žodžius. Į Sibirą ištremti baltų vaikaičiai susiliejo su rusų tauta, įleido šaknis ir nebegrįžo į Tėvynę, – Lietuvą – išpustė jų širdyse šiaurūs vėjai Tėvynės paslaptį–meilę–ilgesį. Ypač antroje emigrantų (Vakaruose ar Rytuose – visai nesvarbu) kartoje slaptinga Tėvynės trauka pamažu išnyko. Ilgiau pagyvenę svetimos kultūros erdvėje, šalia žmonių, kurių dvasinė patirtis visiškai kitokia, šie žmonės gimtinę – vietovę, kurioje gimė – ėmė vadinti Tėvyne. Tačiau visdėlto nė vienas žmogus nepakeltų dvasios tuštumos, kuri lieka netekus Tėvynės. Ar galėtų žmogus save, savos dvasios polinkius ir troškimus be gimtosios tautos kultūros? Ar pajėgtų lietuvis pažinti save, įsigilinti savojon, ne tik tautiškon, bet ir žmogiškon prigimtin, jei staiga būtų prievarta nublokštas į svetimą kraštą? Straipsnio tikslas – pateikti teorinius ir praktinius apmąstymus apie lietuvio individualybę. Metodai: literatūros analizė ir interpretacijosEdukologijos tyrimų institutasVytauto Didžiojo universiteta